Šis mokestis turėjo atkurti teisingumą tiems, kurie anksčiau jo nematė, teigia žurnalistas. Jis turėjo bausti didelius prekybos tinklus, kurie tokios bausmės, atrodytų, nusipelnė dėl daugelio priežasčių. Tuo tarpu, vos tik paskelbus naujojo mokesčio įstatymo projektą, „Biedronkos“ (vieno iš didžiausių parduotuvių tinklo. – Red.) savininko akcijos šovė į viršų.Tarsi tas naujas išlaidas turėjo padengti ne jis, o kažkas kitas. Kas?
Žinoma, galima manyti, kad visos įmonės, kurioms bus užkrautas šis mokestis, paprasčiausiai prisiims jį ant savo pečių ir mokės jį, taikydamosios su šiek tiek mažesniu savo verslo pelningumu. Tačiau pasaulis nėra idealus, ir aš manau, kad didieji mažmeninės prekybos tinklai norės naujojo mokesčio naštą nustumti kažkam kitam. Vyriausybė tvirtina, kad ant klientų pečių mokesčio neįmanoma perkelti, nes rinkoje yra per didelė konkurencija, ir todėl prekybininkai negalės pakelti lentynose gulinčių prekių kainų. Sutinku su šia nuomone – tikrai gali nutikti taip, kad po mokesčio įvedimo Lenkijoje niekas nepabrangs.
Tačiau prekybos tinklas gali mokesčio sąnaudas permesti kam nors kitam. Pirkėjas gali būti ramus, bet juk yra dar ir to tinklo darbuotojai, yra ir tiekėjai. Čia tokie tinklai kaip „Biedronka“, „Lidl“ ar „Marcpol“ jau turi žymiai daugiau erdvės manevruoti.
Darbuotojams juk galima mažiau mokėti, bet greičiausiai už tuos pačius pinigus jie turės daugiau dirbti. Arba dar labiau padidės darbuotojų kaita, kad ir toliau būtų galima įdarbinti pradedančiuosius ir mokėti minimalią algą.
Tačiau labiausiai tikėtina, kad naujojo mokesčio našta bus perkelta ant tiekėjų pečių. Didelio prekybos tinklo pranašumas santykiuose su tiekėjais yra netgi didesnis, negu derantis su darbuotojais. Darbuotojas, kuris sėdi kasoje arba dėlioja prekes iš padėklų į lentynas, paprastai neturi aukštos kvalifikacijos ir gauna minimalų atlyginimą, jis gali pasiieškoti darbo kur nors kitur, pavyzdžiui, statybų sektoriuje. Bent jau teoriškai jis turi kažkokį pasirinkimą. Teoriškai yra ir rizika, nors ir nedidelė, susijusi su Darbo inspekcija, kokiu nors gresiančiu skandalu, gero įvaizdžio praradimu, ir panašiai.
Tuo tarpu tiekėjai nuo prekybos tinklo nusigręžti negali, nes tai yra jų labiausiai branginami klientai, užtikrinantys jiems didžiausią apyvartos dalį. Dideliame populiariame prekybos centre ant lentynos gulinti gamintojo prekė tam gamintojui gali reikšti didesnius pinigus, nei jo prekės buvimas keliasdešimtyje mažų kaimo parduotuvių.
Todėl tiekėjai kovoja dėl vietos ant lentynos populiariuose prekybos centruose, o kovodami dėl jos tuo pačiu konkuruoja tarpusavyje. Tai, savo ruožtu, leidžia prekybos tinklams primesti jiems savo sąlygas. Labai svarbus čia yra, pavyzdžiui, laikas, per kurį tinklas su tiekėjais atsiskaito. Jau dabar gamintojams neretai tenka ilgai laukti, kol už patiektas ir seniai parduotas prekes bus sumokėta. Paprasčiausias būdas perkelti naujojo mokesčio naštą ant tiekėjų pečių – dar labiau ištempti tą laukimo laiką.
Tinklui, kuris laiko pas save tiekėjo pinigus ilgiau negu turėtų, tas laikas paverčiamas konkrečiu turtu, nes turėdamas tokį kapitalą juk tu gali mažiau skolintis iš banko apyvartinio kapitalo ir mažiau naudotis kredito linijomis. Bankams reikia mokėti palūkanas. Tiekėjams nereikia.
Aišku, yra geresnių ir blogesnių tinklų, ir jei gamintojas tiekia savo produkciją geresniam, jis gali daugiau iškentėti, o turint reikalą su blogesiu – nelabai. Yra taip pat tiekėjų, turinčių geresnių prekių (tačiau brangesnių), ir tų, kurie turi prastesnių prekių (parduodamų už žemiausią kainą).
Tie, kurie tiekia geresnes prekes, turi daugiau erdvės manevrui – jie gali, iškilus būtinybei, sumažinti išlaidas, pablogindami gaminio kokybę, o tie, kurių prekės prastos, nebeturi jokios erdvės manevrui, jie geriausiu atveju gali tik bankrutuoti. Tad apyvartos mokesčio įvedimo prekybos tinklams galutinis rezultatas gali būti toks, kad būtent tiekėjai bus priversti mažinti išlaidas. Ir parduotuvių lentynose iš esmės liks tik prekės, kurios pagamintos su mažiausiomis gamybos sąnaudomis – pačios pigiausios. Nes tik iš tokių tiekėjas galės ir toliau kažką uždirbti.
Pigios – reiškia prastesnės kokybės. Arba, kitaip tariant, naujasis mokestis galų gale gali virsti didesniu vandens kiekiu dešroje, mažesniu sūrio kiekiu sūryje, kepiniais, kurių nebeįkąsi praėjus valandai po nusipirkimo, ir didesniu skaičiumi tokių atvejų, kaip tie, kada žuvyse aptinkama gyvsidabrio. Būtinybė taupyti kokybės sąskaita, kad nebūtum išstumtas iš rinkos, veda prie tokių situacijų.
Tokiu būdu, naujojo mokesčio naštą vienaip ar kitaip pajus vartotojai. Ir ją neš ne parduotuvės, o gamintojas, ir problema bus ne aukšta kaina, o prasta kokybė.
Parengė Leonas Grybauskas
