Tačiau kaip užtikrinti, kad interneto verslininkai mokėtų mokesčius? Mykolo Romerio universiteto docentė, ekonomistė Rita Remeikienė įsitikinusi – pirkėjai taip pat turėtų būti baudžiami, jei prisideda prie nusikaltimo. Bendradarbiaudami su valstybės institucijomis, mokslininkai tyrė šešėlinę ekonomiką internete ir atrado – kalba čia eina ne tik apie keletą porų kojinių.
– Jei kūdikį auginanti mama parduoda „feisbuke“ savo megztas kojines arba savo keptus tortus, ar tai jau yra šešėlinė ekonomika?
– Jei parduodi savo draugėms vieną kitą kojinių porą ar vaiko gimtadienio tortą, tai nėra šešėlinė ekonomika. Veikiausiai tokia veikla atsitiktinė. Kas kita – jei tai tampa nuolatine veikla ir už tai gauni pajamas.
Jei nuolat perki iš to paties Kinijos tiekėjo rūbus ar kvepalus dedi skelbimus į skelbimų portalus, „Facebook“ paskyrą, kodėl tuomet neturėtum mokėti mokesčių?
– Tačiau ar nebus taip, kad pradėjus reguliuoti šią rinką, labiausiai nukentės mezgėjos ir tortų kepėjos?
– Dėl to ir ėmėmės tyrimo. Pastebėjome, kad nėra jokios sampratos, kas yra šešėlinė ekonomika internete.
Mano manymu, jei žmonės parduoda mezginius ar tortus ir tai papildomas pajamų šaltinis, reguliuoti nereikia. Taip jie pakelia savo gyvenimo lygį. Už tuos pinigus nusiperka kitokių daiktų. Taip valstybėje skatinamas vartojimas.
Tačiau reikia atidžiai žiūrėti į tas moteris, kurios neva pardavinėja kvepalus draugėms, bet iš tiesų jas samdo stambūs verslininkai. Jie turi įkūrę ir tikras parduotuves, bet internetinėje erdvėje vykdo papildomą veiklą. Ir ši veikla plečiasi įvairiose sferose žaibišku greičiu.
Kalba čia neina apie keliasdešimt eurų. Tai gali būti didžiulės neapskaitytų pinigų sumos – Valstybinė mokesčių inspekcija kartais atsitiktinai atranda net pusę milijono eurų neapskaitytų pajamų. Panašu, kad elektroninėje erdvėje gali pasipelnyti, nemokėdamas jokių mokesčių.
Susekti sunku ir todėl, kad tai yra ne vagystė. Vartotojams tai irgi yra naudinga – verslininkai tokias prekes parduoda pigiau. Tyrimas parodė, kad didžioji dalis perkančiųjų prekes internete neprašo pirkimo čekio, netikrina juridinio asmens statuso. O kam jiems tą daryti, jei pirkdami nelegalias prekes ar paslaugas, vis tiek nebus nubausti?
– Turite galvoje, kad dera bausti ir tuos, kurie perka?
Taip, kaip ir prostitucijos atveju. Ne tik prostitutė kalta, bet ir jos paslaugas perkantis klientas. Lygiai taip pat vartotojams turėtų būti numatyta atsakomybė už nelegalų veiksmą. Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.
Lietuvoje labai trūksta internetinės svetainės, kuri viešintų nelegalius veikėjus. Tada įsigydamas prekę ar paslaugą, galėtum pasitikrinti, ar pardavėjas nėra juodajame sąraše. Tai taip pat skatintų pranešti apie nelegalią veiklą.
– Tačiau net prostitučių klientus jau sunku pagauti. O internetas – juk daug platesnė erdvė.
Žinoma, problema yra ta, kad nėra specialistų, kurie būtų ir teisininkai, ir programišiai. Pareigūnai gaudo pažeidėjus kaip šakėmis badydami per vandenį. Kažkas pasiskundė, tada patikrina. O jei pažeidėjas smulkus, net nevažiuoja, nes neverta.
Tačiau pažanga ta, kad žmonės Lietuvoje jau nėra abejingi – praneša, jei kas nors muša šunį ir pastato automobilį neįgaliųjų vietoje. Tas pats turėtų būti ir su mokesčiais. Tuomet atsiranda atsakomybė, o gal netgi baimė, kurios neturėtų būti, kadangi turėtų būti gyvenimo būdas, kad apie tave praneš pareigūnams ir paprašys patikrinti.
– Kokias prekes dažniausiai pardavinėja internete?
– Daugiausia drabužius ir avalynę. Taip pat – keliones ir pramogas. Daugybė puslapių siūlo pirkti keliones į užsienį ar pažintines keliones po Lietuvą. Parduodami baseinų, masažų, grožio salonų kuponai, slidinėjimas, ekstremalios vandenes pramogas.
Žmonės tikrina juridinį statusą tada, kai nusivilia teikiamomis paslaugomis. Jei vietoj penkių žvaigždučių viešbučio gauna tris žvaigždutes, maistas netenkina ar transportas. Štai tada jie jau nori garantijų ir atsiliepimų apie vieną ar kitą paslaugą.
– Rankdarbiai, sūriai ar pyragai užima nedidelę rinkos dalį?
– Čia net ne apie tai kalba. Visi sako: „Tai ką, jei nusimegsiu kojines ir parduosiu, mokesčių inspekcija mane gaudys?“ Tikra bėda, kad visuomenėje sudarytas įspūdis, jog kovoti su šešėline ekonomika – tai gaudyti bobutes turguje, kurios prekiauja kojinėmis ir medumi. Tai yra pasityčiojimas iš žmonių, kurie priversti taip sudurti galą su galu.
Jei sode priaugo obuolių tiek, kad pats nesuvalgai, kodėl negalima parduoti turgelyje, kad nesupūtų? Baisu, jei pririnkusios obuolių moterys nueina prie turgelio pardavinėti, o policija jas vaiko. Po trijų įspėjimų uždeda baudą, kad neturi verslo liudijimo. Tai yra absurdas. Valstybė kaip tik turėtų skatinti tokią prekybą – ypač pagyvenusių žmonių ar studentų.
– O jeigu nusiperki kvepalų iš tiekėjo ir juos parduodi, tai jau blogai?
– Jeigu vieną kartą parduodi – tai nieko baisaus. Tačiau jei už tai gauni nuolatines pajamas, tai nelegalu.
Matote, bėda čia ir yra ta, kad žmonės nežino, kas yra šešėlinė ekonomika. Tyrime buvo klausta vartotojų, kas atbaidytų pirkti iš nelegalių pardavėjų. Jie pirmiausiai sakė nežinantys, kas yra legalu, o kas – nelegalu.
Mes, mokslininkai, siūlome gaudyti tuos, kurie yra nuolat pardavinėjantys veikėjai. Tikimės, kad į mūsų siūlymus valstybės institucijos atsižvelgs.
– Man irgi nelabai aišku, kas yra legalu, o kas – ne. Dažnai tenka nueiti į renginius, kur stovi aukų dubenėlis. Prie ko parašyta: „Auka – penkiolika eurų“. Ar legalu yra prašyti paaukoti tikslią pinigų sumą?
– Tikrai ne. Tada tai yra ne auka, o nelegali veikla, kai manipuliuojama žmogaus sąžine. Jeigu atėjai, pavyzdžiui, į jogos užsiėmimą, ir ten pastatyta aukų dėžutė, gal vienąkart tu ir gali nesusimokėti. Tačiau jeigu ateisi antrąkart, jau susimokėsi.
Žinoma, čia reikia atsižvelgti ir į tai, kokia tai yra veikla. Jeigu žmogus pasakoja apie savo paties gyvenimo patirtį, o tą paskaitą perskaitęs išvyksta ir vėl atkeliauja po trejų metų, viskas tvarkoj. Suprantama, jam reikia susimokėti už patalpų nuomonę, už viešbučio kambarį, už maistą.
Tačiau jeigu stovi aukų dėžutė, o lektorius diena iš dienos veda tuos pačius seminarus, tai čia yra paprasčiausia apgavystė. Galbūt jis dar stebi, kiek kas atnešė.
– Teko girdėti, kad net bažnyčioje pasakoma, kokia turi būti auka.
– Auka yra laisvai pasirenkamas žmogaus sprendimas, kiek, kam, kada aukoti. Aukos negalima reikalauti. Pati esu mokėjusi „auką“ bažnyčioje. Dalyvaudama krikštynose pati paklausiau, kokia yra auka. Tikėjausi atsakymo: „Priklauso nuo jūsų“. Tačiau man pasakė konkrečią sumą. Labai pasimečiau, tarstelėjau: „Matot, ir bažnyčia turi savo kainas“. Tačiau buvo duota tiek, kiek paprašyta. Vienas iš aukos požymių yra tai, kad pinigų suma duodama savo noru. Dėl to negali būti nurodytas aukos dydis ir aukos mokėjimo dažnumas. Kitaip net bažnyčioje galima pastebėti neskaidrumą.
– Daugelio šalių gyventojai jaučiasi orūs, mokėdami mokesčius. O lietuviai jaučiasi kvaili – jie moka mokesčius nebent todėl, kad nesugeba kitaip prasisukti.
– Tikra tiesa, kad dažnas žmogus, mokėdamas mokesčius, jaučiasi kvailas. Individualios veiklos liudijimą turintys verslininkai dažnai slepia pajamas. Ir galima suprasti, kodėl jie taip elgiasi. Įsivaizduokite, kad esate direktorė, turite darbuotojams ir pačiai sau išmokėti atlyginimą. 60 procentų pinigų jūs atiduosite mokesčiams – kas jums lieka?
Vienos seminarus vedančios moters paklausiau, kodėl ji slepia pajamas. Ji man nuoširdžiai atsakė: „Aš sąžiningai jaučiuosi Lietuvos pilietė. Tačiau įsivaizduok, kas būtų, jei užkelčiau paslaugų kainą iki pustrečio šimto eurų per mėnesį? Neliktų nė vieno kliento. Todėl padarau tokią kainą, kad galėčiau susimokėt už patalpų nuomą, verslo liudijimą ir dar šiek tiek lieka mano šeimai. Nerodau tikrų pajamų, nes neišgyvenčiau. Jeigu mokesčiai būtų mažesni, mokėčiau“.
Kai bendravome, paaiškėjo, kad jos sūnus turėjo įmonę ir vieną dieną pavėlavo „Sodrai“ sumokėti. Prašė: „Būkit geri, palaukit vieną dieną, tiekėjas turi pervesti pinigus“. Tačiau jo sąskaita buvo išsyk užblokuota, prasidėjo teisiniai procesai, kurie kainavo labai daug sveikatos ir nusivylimo valstybe.
– Ar tikrai lietuviai skubėtų mokėti mokesčius, jei jie būtų mažesni?
– Viskas yra susiję. Jeigu valstybė ištiesia tau pagalbos ranką, kai tau sunku, tada ir tu jausiesi atsakingas. Jeigu mokslininkai atliktų anonimines apklausas, kodėl žmonės slepia pajamas, dažniausia priežastis būtų: „Kitaip aš neišgyvensiu“. Štai todėl jokiais grasinimais, tikrinimais, gaudymais padėties pakeisti neįmanoma. Reikėtų iš esmės keisti įstatymus ir mokesčių skaičiavimą. Galima būtų vadovautis Jungtinės Karalystės gerąja praktika.
– Kas yra kitaip Jungtinėje Karalystėje?
– Jau vien tai, kad pradedantieji verslininkai gali dirbti metus nemokėdami mokesčių, yra didžiulė parama. Metus laiko gali pabandyti – kurti, parduoti, viešinti, dalyvauti parodose. Kaupti savo išlaidas, pajamas ir dėti į stalčių. Tavęs netikrins, galėsi tiesiog dirbti. Tačiau po metų ateis mokesčių inspekcijos pareigūnas ir paklaus, ar veikla pasisekė, ar nori tęsti legaliai.
Tai yra kertinė akimirka. Tada gali nuspręsti, kad pradedi veikti legaliai – jau žinai, ar turi klientų, jau esi susiradęs patalpas, jau esi šiek tiek užsidirbęs pajamų pradžiai. Tada gali, o ir turi norėti žmogus mokėti ir mokesčius.
– Jauni žmonės dažnai mokesčių nenori mokėti ir todėl, kad tada užsivers krūvomis popierių. Jie suvokia, kad laikas – pinigai, todėl nenori prarasti laiko.
– Taip. Tu tada turėtum samdyti buhalterę ir jai mokėti pinigus. Kai jau turi savo vardą rinkoje, žinoma, tada dirbsi legaliai. Bet pradžia yra labai sudėtinga. O jei dar verslininkas turi šeimą ir vaikų – kaip jam tada išgyventi?
– Jei bauginimai ir griežtinimai nepadės, kokius sprendimus galėtų siūlyti politikai?
– Pirmiausia, politikai turi parodyti susidomėjimą pačia problema. Jie turėtų eiti į bendruomenes ir klausti: „Ką mes galėtume padaryti, kad jūs mokėtumėte mokesčius?“ Vadovautis kitų šalių gerąją praktika. Tegu patys žmonės pasirenka patį jiems tinkamiausią variantą. Tik tokia gali būti gerovės visuomenė – aš duodu tau, o tu duodi man.
Kodėl Austrijoje yra 6 procentai šešėlinės ekonomikos, o Lietuvoje – beveik 26 procentai? Kai to klausėme austrų profesoriaus F. Schneiderio, jis atsakė: „Mes žinome, kur mūsų pinigai bus panaudojami“. Sumokėjęs mokesčius austras žino, kad už tai bus renovuota šalia esanti mokykla, kurią jo vaikas lankys po penkerių metų. Arba bus sutvarkyti kiemai, juose gėlės žydės.
Pasakėme jam, kad mes galime pasirinkti, kam skirti gyventojų pajamų mokesčių dalį. Išgirdęs, kad tai tėra du procentai nuo visų mokesčių, jis ėmė juoktis.
Jei galėtume rinktis, tada būtų galima surengti ir reklamos kampaniją. Pavyzdžiui, galėtų būti toks siužetas: nesumokėjai mokesčių ir dėl to nėra vaistų, kurie būtini vėžiu sergančiam vaikui. Kūdikis miršta dėl tavo pasipiktinimo, protesto prieš valstybę. Ta mokesčių moralės klausimas.
Tačiau kaip dabar žinoti, kur nukeliaus sumokėti pinigai? Neseniai per žinias pastebėjau, kad ligoninė įsirengė antrą koplyčią. Tai kainavo du šimtus tūkstančių eurų. Ligoniai pasisakė, kad jiems užteko ir mažytės koplytėlės. Ar ne geriau būtų tuos pinigus skirti palatų atnaujimui ar vaistams?
