Kaip pasakoja Maišiagalos pareigūnai, degtinės varymui neretai pasirenkama nuošalesnė nuo gyvenamųjų namų vieta. Tie, kurie miškų priedangoje verda gėrimus, ne apie tautinį paveldo puoselėjimą galvoja, tai – stambus šešėlinis verslas. Nešvarus jis ne tik ekonomine prasme, bet ir higienos.
Tokios degtinės nepagaminsi be vandens, o šis semiamas iš balų, kūdrų, melioracijos griovių.
Vadinamojo lietuviško paveldo gamybai reikia keturių dienų, per jas pagaminama 200 litrų gėrimo.
Per mėnesį vidutiniškai miške galima išvaryti per 1500 litrų degtinės, litro kaina – 2 eurai, prekybos taške – 6 eurai. Tad vienas pelkyno gamintojas per mėnesį į šešėlį nuneša apie 10 tūkst. eurų.
Policijos duomenimis, nelegalaus alkoholio rinka Lietuvoje traukiasi: per pastaruosius 5 metus sulaikymų sumažėjo trečdaliu.
Oficiali statistika rodo, kad lietuviai niekaip negali pamiršti „naminukės“: prieš kelerius metus vienas iš 17 lietuvių buvo įsigijęs nelegalaus alkoholio.
Maišiagalos policininkai tikina, kad tai – ne tik asocialių žmonių pomėgis, į miškelio gamintojus kreipiasi ir intelektualai.
Gydytojai įspėja jokiu būdu negerti „naminukės“, vienas didžiausių pavojų – apakti arba iš viso mirti.
Nors ši nelegali veikla slepia mokesčius ir žaloja sveikatą, jos pažabojimas ribotas. Gamintojai ir prekeiviai, net ir baudžiami, vis atnaujina savo taškus.
Čia susiduriama su teisiniu kazusu, būdingu Lietuvos valstybei, kai baudos prekiautojams naminiu alkoholiu tokios mažos, kad apsimoka paskaičiuoti, kiek maždaug tokių baudų bus skirta per metus, ir ramiai sau dirbti toliau.
Už pasikartojantį nusikaltimą gamintojams gresia būti pasodintiems už grotų, o prekeiviams – tik finansinės baudos iki 900 eurų. Net jei prekeivis šią baudą mokėtų kas mėnesį, per metus jo uždarbis siektų vidutinės įmonės vadovo.
