O mokesčių politikos specialistė Tove Ryding pabrėžia, kad įstatymai, sudarantys sąlygas slėpti mokesčius, galioja ne vienoje Europos šalyje. „Daug kas nustebtų, bet tai labai lengva padaryti turint banko sąskaitą Vokietijoje. Jungtinė Karalystė irgi turi specialių sąlygų, kurios apsunkina galimybę sužinoti, kam priklauso pinigai“, – kalba T. Ryding.
Tyrimas – didžiausias žurnalistikos istorijoje
Savaitės pradžioje tūkstančiams islandų išėjus į gatves reikalauti premjero atsistatydinimo – savo kaltę bandęs neigti politikas greitai pasidavė. Nutekinti „Panama Papers“ dokumentai rodo, kad jis nuslėpė užsienyje registruotą bendrovę, per kurią jo šeima galėjo turėti finansinės naudos iš Islandiją sukrėtusios bankų krizės. Politikas, sumokėjęs karjera, tapo pirmuoju laimėjimu tyrime, kuris vadinamas didžiausiu žurnalistikos istorijoje.
Pajamos iš prekybos žmonėmis, valdančių ir nuverstų diktatorių sąskaitos, politikų, sporto ir kino asmenybių iš Indijos, Šiaurės Korėjos ir Jungtinės Karalystės – visų jų gijos susipina Panamos bendrovėje „Mossack Fonseca“.
„Mes publikavome medžiagą apie politiką, kuris turėjo ofšorinį verslą dar būdamas parlamentaras. Jis nedeklaravo savo interesų, o jo partija „Fides“ 2010 m. įvykdė agresyvią prieš ofšorinius verslus nukreiptą kampaniją. Premjeras žadėjo juos panaikinti, teigė, kad jo vyriausybė bus kitokia“, – pasakoja Andrašas Peto, vienas iš daugiau kaip 300 žurnalistų dešimtyse šalių, dirbančių su nutekintais „Panama Papers“ dokumentais. Prieš metus jis paliko vengrų interneto dienraštį, kuriame dirbo, ir su kolegomis įkūrė tiriamosios žurnalistikos grupę.
Kita medžiaga, priduria jis, yra apie opozicijos politiką, kurio žmona turėjo ofšorinę bendrovę, susietą su sąskaita Šveicarijos banke. „Tai nebuvo aukšti politikai, bet vienam jų teko trauktis iš partijos, o ten jis buvo svarbi figūra. Įtakingas finansininkas išgyveno daugybę skandalų, bet ne šį. Tai rodo šių tyrimų poveikį“, – pabrėžia A. Peto ir pastebi, kad kai kurios šalies žiniasklaidos priemonės stengiasi sumenkinti pasaulyje plačiai aptarinėjamas mokesčių vengimo schemas, bet ignoruoti jų negali.
Stambusis kapitalas dažnai „skrenda atostogauti“ į egzotiškas salas
Pati skandalo epicentre atsidūrusi Panamos teisininkų įmonė neigia kaltinimus neteisėta veikla ir vadina save kompiuterinių įsilaužėlių auka. Bankų analitikai ir finansų ekspertai, komentuodami žurnalistų atskleistus faktus, taip pat akcentuoja, kad ofšorinių bendrovių steigimo nedraudžia įstatymai. Kartais tai vadinama mokesčių planavimu.
Sociologė Brooke Harrington iš Kopenhagos verslo mokyklos tyrinėja finansų institucijas ir šios srities profesionalų darbo specifiką. Pasak jos, žmonės samdo turto valdytojus, nes nenori užsiimti nelegalia veikla ir nori išvengti teismų bei kalėjimo, tačiau minėtų specialistų darbas – pažeidžiant įstatymo dvasią laikytis įstatymo raidės: „Formaliai didžioji dauguma jų veiksmų yra teisėti. Panašiai, kaip su Islandijos premjero poelgiu – jis gali būti vertinamas kaip neetiškas, tačiau labai retai visa tai yra nelegalu. Todėl žmonės ir moka turto valdytojams.“
Vadinamasis kapitalo perkėlimas į trečiąsias šalis angliškai apibūdinamas terminu „kapitalo skrydis“. Niekam ne naujiena, kad stambusis kapitalas itin dažnai „skrenda atostogauti“ į egzotiškas salas, tokias kaip Mergelių, Kuko ar Kaimanų.
Vilniaus universiteto profesorius ekonomistas Romas Lazutka sako, kad pagrindinė priežastis, kodėl turtas perkeliamas, – noras išvengti mokesčių toje šalyje, kurioje vykdoma reali gamyba arba paslaugų teikimas, t. y. kur naudojamas realus fizinis turtas.
„Tarkim, jei vienoje šalyje iš kapitalo gaunamos pajamos (pelnas) apmokestinamos 20 proc., o kitoje šalyje 10 proc., žinoma, kad naudinga registruoti įmonę toje šalyje, kur mokesčiai mažesni. Tie, kurie rimtai tyrinėja šiuos klausimus, randa, kad jau net graikų laikais buvo bandoma sukurti tam tikras zonas, kur būtų galima išvengti mokesčių ar bent juos susimažinti. Taigi šiuo atveju kalbama apie legalų susimažinimą, nes įstatymai to nedraudžia“, – aiškina R. Lazutka.
Paslėpti pinigus lengva ir ES
Tove Ryding, mokesčių politikos specialistė iš europinio tinklo „Eurodad“, vienijančio dešimtis nevyriausybinių organizacijų, siekiančių mokesčių skaidrumo Europos Sąjungoje ir už jos ribų, sako, kad masinis mokesčių vengimas yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl daugybė pasaulio šalių neišbrenda iš skurdo. Tarp ES šalių taip pat yra tokių, kurios tarpininkauja perkeliant finansinį kapitalą į tokias šalis, kaip Panama, arba padeda įmonių savininkams išlikti anonimiškiems.
„Daug kas nustebtų, bet tai labai lengva padaryti turint banko sąskaitą Vokietijoje. Jungtinė Karalystė irgi turi specialių sąlygų, kurios apsunkina galimybę sužinoti, kam priklauso pinigai. O tokios šalys, kaip Danija ir Slovėnija, ėmėsi veiksmų, kurie to neleidžia. Dabar jos internete yra paskelbusios viešą registrą, kuriame galima sužinoti, kam priklauso tose šalyse veikiančios bendrovės. Tai pozityvūs žingsniai, deja, dauguma šalių to nedaro“, – kalba T. Ryding.
Tačiau kokia tokių kapitalo ir su juo siejamų mokesčių „pasiskraidymų“ tikroji kaina, retas įsivaizduoja. Profesorė B. Harrington cituoja prancūzų ekonomisto Thomaso Piketty įžvalgas. Jo knyga „Kapitalas XXI amžiuje“ prieš keletą metų sukėlė daug diskusijų apie nelygybės priežastis pasaulyje. Kaip sako B. Harrington, tai susiję ne tik su viešojo sektoriaus nuosmukiu, bet ir su mažėjančiu žmonių pasitikėjimu vyriausybe: jei žmonės mato, kad galima susimokėti ir laikytis įstatymų selektyviai, tai pakerta pačios vyriausybės teisėtumą.
„Th. Piketty augančią nelygybę sieja su nacionalistinių ir ksenofobinių judėjimų iškilimu. Žmonės pradeda bijoti, kad jų šalys nuskurs ir, užuot pasipriešinę beveidžiams turtuoliams, atsisuka prieš pažeidžiamiausius, prieš kitokius, prieš skurdžiuosius ir prieš emigrantus. Visoje Europoje ir Amerikoje iškyla visokių nacionalistų ir kitokių kvazifašistinių demagogų, kurie kalba apie tai, kad šalis priklauso jiems ir užsieniečiai turi išsinešdinti. Iš dalies šie reiškiniai yra susiję su augančia nelygybe“, – teigia profesorė.
Politikos lyderių darbai prieštarauja viešiems pareiškimams
R. Lazutka pabrėžia, kad tai, kas legalu, ne visuomet yra moralu ir etiška. O tai, kad šalių įstatymai leidžia finansinio turto savininkams išlikti nežinomiems, sudaro sąlygas paslėpti ir neteisėtas pajamas. Profesorius cituoja ir ekonomistą Gabrielį Zucmaną, knygos „Paslėptas tautų turtas“ autorių, kuris skaičiuoja, kad vadinamuosiuose mokesčių rojuose gali būti paslėptas beveik dešimtadalis pasaulio finansinio turto, o nelegalaus gali būti didžioji dalis.
Nevyriausybinių organizacijų tinklas „Eurodad“ tinklas 2015 m. atliko išsamų tyrimą ir išanalizavo įvairių ES šalių ir institucijų mokesčių politiką. Tyrimas parodė, kad, nors politikos lyderiai viešai deklaruoja skaidrumo siekį, jų darbai dažniausiai rodo ką kita.
„Graikija turi aukso, tačiau bendrovė, kuri jį išgauna, naudojasi ES esančiu mokesčių rojumi – Nyderlandais, kad išvengtų mokesčių, nors Graikija išgyvena krizę ir jai pačiai reikia pinigų. Yra ir daugiau Europos šalių, kurios padeda užsienio bendrovėms išvengti mokesčių, tai – Airija, Liuksemburgas, net Jungtinė Karalystė. Jose galioja įstatymai, tam sudarantys sąlygas. Taigi ES tai taip pat didelė problema“, – teigia T. Ryding.
Vienos įstatymų spragos keičia kitas
Pastaraisiais metais žiniasklaidai nutekinta keletas su stambiojo verslo ir politikų finansinėmis manipuliacijomis susijusių duomenų, pavadintų „SwissLeaks“, „OffshoreLeaks“ bei „LuxembourgLeaks“. Paviešinus „Panama Papers“, kai kuriose šalyse mokesčių kontrolės institucijos skelbia pradėjusios tyrimus.
Vis dėlto, pasak T. Ryding, istorija rodo, kad panašių skandalų metu dalis politikų netenka savo postų, vienos įstatymų spragos keičia kitas, o dokumentus nutekinę žmonės persekiojami: „Liuksemburge vienas žmogus atskleidė, kad šimtai bendrovių vengia mokesčių. Jis šiuo metu teisiamas. Balandžio pabaigoje bus teismo posėdis ir jam gresia penkeri metai kalėjimo. Tai, ką jis padarė, labai svarbu visuomenei ir turėtume būti jam dėkingi. Labai neteisinga, kad kažkas turi sėsti į kalėjimą dėl to, kad sistemoje trūksta skaidrumo.“
R. Lazutka svarsto, kad pirmas žingsnis problemos sprendimo link galėtų būti visuotinė prievolė viešinti duomenis apie įmonių savininkus. Tačiau, pasak jo, be principingų tarptautinių susitarimų, apčiuopiamų rezultatų nebus pasiekta.
„Yra posakis „lapė saugo vištidę“. Lapės garsėja tuo, kad mėgsta pjauti vištas, tad tik pamišėlis patikėtų lapei vištidę, tačiau dabar yra būtent tokia situacija. Įtakingi politikai yra įklimpę ofšorinėse sistemose – jie nebūtinai užsiima neteisėta veikla, bet gauna iš to naudos, turi asmeninį interesų konfliktą, todėl labai sunku suvienyti politines jėgas šiai problemai spręsti“, – neslepia profesorė B. Harrington.
Būdų paslėpti turtą bus visada
Vengrų žurnalistas A. Peto patvirtina, kad jo šalyje žurnalistai patiria dar daugiau spaudimo iš verslo ir politikų, tačiau kartu jaučia augantį visuomenės palaikymą ir tiki, kad net jei mokesčių rojų eliminuoti visiškai nepavyks, slapstyti pinigus bus vis sunkiau: „Visuomet bus būdų paslėpti turtą ir plauti pinigus, bet bent jau tai bus sunkiau arba bus mažiau šalių, kur tai įmanoma padaryti. Pasekmių bus visokių. Visi žiūri į Islandiją, tačiau ir mūsų šalyje abiem atvejais tie politikai turi reikalų su policija, gali būti iškeltos bylos. Dar neaišku, ar jie padarė ką nors nelegalaus, vienas žmogus neteko posto partijoje, tad istorija dar nesibaigė. Mes toliau tyrinėsime tuos dokumentus ir toliau rašysime.“
Atsakymo į klausimą, kas pačias finansų institucijas priverčia keistis, B. Harrington ieško jau 15 metų. Siekdama pažinti dažniausiai nematomą finansų pasaulio pusę, ji pati įstojo mokytis į turto valdytojus rengiančią programą, studijuodama daug keliavo ir atliko per 60 interviu su šios profesijos atstovais įvairiose pasaulio šalyse.
Anot profesorės, mokesčių vengimas yra tik ledkalnio viršūnė: „Jei turtingieji nemoka mokesčių, yra mažiau pinigų mokykloms ir keliams, tačiau reikia kalbėti apie įstatymų vengimą apskritai. Kuo turtingesnis esi, tuo labiau gali išvengti įstatymų jų nepažeisdamas. Pavyzdžiui, gyveni šalyje, kur mirdamas dalį turto turi palikti šeimai, bet, jei nekenti savo šeimos, gali sumokėti žmogui, kuris perkels tavo turtą į šalį, kur tokie įstatymai negalioja ir gali palikti jį kam nori, nors ir mylimam šuniui.“
B. Harrington sako, kad labiausiai ją šokiravo tai, kad turto sukaupę žmonės elgiasi taip, tarsi įstatymai jiems negaliotų. Todėl sociologė įsitikinusi, kad, norint keisti susidariusią padėtį, dėmesį nuo turtuolių reiktų nukreipti į tuos, kurie padeda jiems tai įgyvendinti, – išmaniuosius finansų teisininkus, kurių, jos teigimu, pasaulyje yra ne tiek jau daug, apie 20 tūkst.
