„Visos į „Teleloto“ panašios loterijos pasaulyje išnyko, o mūsiškė lietuviška – gyva ir tikrai gyvuos dar ilgai“, – sakė bendrovės „Olifėja“ generalinis direktorius Antanas Muraška, rašo „Lietuvos rytas“.
„Olifėja“ rengia visas populiariausias loterijas Lietuvoje – „Jėga“, „Vikingų loto“, „Eurojackpot“, „Keno loto“ ir kitas. Bet „Teleloto“ toliau garsėja kaip nesenstanti klasika, per televizoriaus ekranus į daugybę namų 1996-aisiais atkeliavusi su legendiniu vedėjo šūksniu „Skambutis!“.
Kadaise Lietuvą azartu per „Teleloto“ užkrėtęs A.Muraška iki šiol dirba drauge su Donatu Kazlausku, kuris yra „Olifėjos“ generalinio direktoriaus pavaduotojas.
Tokia ilgametė ir nesutarimų nedraskoma partnerystė – išties nedažnas reiškinys akcininkų tarpusavio žaibais garsėjančioje Lietuvos verslo padangėje.
– Kaip atrodė „Teleloto“ startas? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.Muraškos.
– Bendrovę „Olifėja“ buvome įkūrę prieš metus, 1995 m., bendradarbiaudami su garsia amerikiečių kompanija „G-Tech“.
Pradėjome nuo „Jėgos“ žaidimo, o pradinis „Teleloto“ formatas irgi atkeliavo iš Amerikos ir buvo paprastas. Tiesa, ten ji vadinosi „Bingo“, mes pakeitėme į „Teleloto“ – sutrumpinę žodžius „televizinis loto“.
Tada filmavimai vykdavo LNK studijoje Lapėse. Ten, į Kauno rajoną, važiuodavo ir kvietimus į studiją su „Teleloto“ bilietais laimėję žaidėjai. Dideliame ekrane krintant skaičiams pamažu atsiverdavo nuotrauka, kol paaiškėdavo laimėtojas.
Bet netrukus supratome, kad toks lėkštas formatas ilgai negyvuos. Turėjome ir pavyzdžių: tuo pat metu šis projektas buvo pradėtas Šveicarijoje ir Naujojoje Zelandijoje, tačiau greitai išnyko.
Savąjį pradėjome tobulinti ir nesustojame. Dabartinis „Teleloto“ pasikeitęs neatpažįstamai.
Taip, žmonės lygiai taip pat perka loterijos bilietus, bet „Teleloto“ sėkmės pagrindas – nuolatinis televizinio šou keitimasis ir atnaujinimas, kad jis būtų patrauklus žaidėjams-žiūrovams.
Būtent prie jų norų mes visada stengiamės prisitaikyti. O įtikti niekada nebuvo ir nėra lengva.
Pirmieji „Teleloto“ bilietai kainavo po 2 litus – lygiai tiek pat, kiek visą laiką iki pat euro įvedimo. Tiesa, sykį pabandėme kainą pakelti iki 3 litų.
Surinkdavome didesnę sumą pinigų, bet žaisdavo mažiau žmonių. O kuo daugiau žaidėjų, tuo dažniau iškrinta Aukso puodas, kuris labiausiai vilioja. Todėl grįžome prie 2 litų.
Nors jei reikėtų apsispręsti dar kartą, palikčiau didesnę kainą – laikui bėgant būtų sugrįžę tie patys žaidėjai, o prizai būtų didesni.
– Bet su euro atėjimu ta kaina vis tiek padidėjo – dabar „Teleloto“ bilietas kainuoja 1 eurą, vadinasi, 3,45 lito.
– Iš pradžių skirtumas nuo 2 litų buvo tik 7 lietuviški centai – 60 euro centų. Bet viso pasaulio loterijose veikia nerašytas apvalios sumos dėsnis.
Todėl bilietas ir pabrango iki 1 euro, bet kartu juk automatiškai padidėjo ir laimėjimų fondas. Mes nieko neapgavome.
O apvali laimėjimo suma yra savotiškas loterijos simbolis. Anksčiau Aukso puodas buvo milijonas litų, o dabar – per 300 tūkst. eurų. Šiuo metu jis padidėjęs net iki 400 tūkstančių eurų.
Vertė – lyg ir panaši, tačiau yra psichologinis skirtumas. Žaidėją milijonas „veža“, o 300 tūkstančių – „neveža“.
Mūsų noras – kad „Teleloto“ žaidėjus vėl paverstų milijonieriais, tik dabar – jau eurų milijonieriais.
– Ar žaidėjų azartą labiausiai skatina būtent tikimybė laimėti Aukso puodą?
– Vienus – taip: jie tikisi tik didžiųjų prizų. Bet yra ir kita dalis žmonių, kurie pageidauja laimėti mažiau, bet dažniau.
Su dideliu prizu būtų paprasta: tarkime, 2 mln. eurų, ir daugiau – jokių smulkesnių prizų. Tai tiks vieniems, tačiau netiks kitiems.
Todėl bandome surasti vidurį.
– Kaip žinote, ko pageidauja žaidėjai, juk jų per kiekvieną tiražą yra šimtai tūkstančių?
– Mūsų rinkodaros specialistai nuolat dirba. Dažnai rengiame apklausas: ko tikitės pirkdami bilietą? Automobilio? Pinigų? Dar ko nors?
Gal kam nors ir keista, kad per didžiąsias šventes lošimuose atsiranda tokių prizų kaip keptuvės ar puodai, bet žmonės to nori. Jie būna patenkinti galėdami pačiupinėti tai, ką laimėjo.
– Greta Aukso puodo kita „Teleloto“ vizitine laimėjimų kortele yra tapę automobiliai.
– Esame pasaulio ir Europos loterijų asociacijų nariai ir žinome, kad ne viena užsienio loterija perėmė mūsų praktiką pralošti automobilius.
Vien su piniginiais prizais būtų lengva: apskaičiavai, išdėliojai, išdalijai, ir viskas. Paprasta būtų ir tiesiog į loteriją įtraukti automobilio kainą kaip piniginį prizą. Bet automobilis žaidėjams yra trokštamas laimėjimas.
Todėl turime su gamintojų atstovais susiderėti, pasirašyti sutartis, išpirkti automobilius.
– Markes renkatės pagal jų populiarumą Lietuvoje?
– Iš dalies. Daug lemia kaina – ne visada galėtume išpirkti tiek ir tokių mašinų, kokių norėtume.
Tiesa, „Teleloto“ žaidime yra ir tokių ženklų kaip BMW, „Mercedes-Benz“, „Audi“. Perkame daugiau, gauname geresnę nuolaidą, tik, tarkime, dešimt tokio lygio automobilių lošiame ne per vieną tiražą. Šiuo metu per dvi savaites „Teleloto“ gimtadienio lošimuose galima laimėti dešimt 3-iosios serijos automobilių BMW.
Apskritai stengiamės rinktis kuo daugiau skirtingų modelių.
– Būna norinčių vietoj automobilio imti pinigus?
– Kartais paklausia, ar galėtume išmokėti tą sumą, už kurią įsipareigojome įsigyti automobilį iš platintojo. Tačiau mes privalome pirkti būtent mašinas: juk todėl ir suderame geras kainas, kad imame ne dvi tris, bet 20–30 mašinų per metus.
Tad „Teleloto“ laimėtojas gauna automobilį ir su juo gali elgtis kaip tinkamas – važinėti pats, parduoti, dovanoti.
– Ar pasitaiko tikrai pretenzingų laimėtojų?
– Kartą prizas buvo išties puikios komplektacijos „Audi“. O į mūsų loterijos būstinę atėjęs jo laimėtojas ėmė skųstis, kad ratlankiai – ne lengvojo lydinio.
– Ar „Teleloto“ labai paveikdavo ekonomikos krizės, kurių bendrovei teko išgyventi bent dvi?
– Pamatėme įdomų dalyką. Kai 1998-aisiais kilo pirmoji Rusijos krizė ir kitos Lietuvos įmonės ją jautė, mes pirmaisiais metais nieko nepajutome.
Smūgį gavome po metų – pardavimas nusmuko 35 proc.
Svarstėme: galbūt pradžioje žmonės pinigus bilietams leido iš inercijos, kol dar atrodė, kad turi laisvą litą kitą ir gali nusipirkti bilietą be skausmo širdyje. Loterijos – lyg visuomenės gerovės barometras, o svajonė laimėti žmogaus galvoje visada gyva.
– Bet yra paplitusi ir tokia nuomonė: kuo skurdžiau žmonės gyvena, tuo labiau bando laimę loterijose.
– Blefas. Loterijos bilietų pardavimas pasaulyje skaičiuojamas vienodai: kiek vienas statistinis gyventojas – nuo kūdikio iki senolio – bilietams išleidžia pinigų. Dar neseniai Lietuvoje tai buvo 10–16 JAV dolerių. O Norvegijoje, Italijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Suomijoje – nuo 300 iki 500 dolerių vienam statistiniam gyventojui.
Jei norvegai ar švedai skurdesni už mus – aš labai džiaugiuosi. O kalbant rimtai, loterijos bilietų pardavimas puikiai iliustruoja gyventojų finansines galimybes leisti sau daugiau malonumo.
– Ar jūs pats bandėte laimę „Teleloto“?
– Negaliu, nes įstatymai draudžia žaisti loterijose man, mano pavaduotojui, finansų vadovui ir mūsų šeimų nariams. Į „Olifėjos“ darbuotojų sutartis esame įtraukę punktą, kad nežaistų, bet tai paliekame jų sąžinei – labai nekontroliuojame.
– O ką atsakytumėte niurzgliams, kad loterijose laimi tik „savi“?
– Tokių prasimanymų dabar beveik negirdėti – iš tikrųjų nieko panašaus negalėtų nutikti.
Per du dešimtmečius mūsų loterijoje didesnių ar mažesnių prizų yra laimėję daugybė Lietuvos žmonių. O Lietuva, kaip žinoma, giminių kraštas. Kai kas nors laimi, sužino ne tik kaimynai – nuskamba per visą miestą.
Mes visada laiku įvykdome įsipareigojimus prizų laimėtojams. Per du dešimtmečius įgijome žmonių pasitikėjimą.
– Galbūt jūsų bičiuliai žaidžia loterijose?
– Turiu tokių. Jie bamba: iš tavęs nuolat perku „Teleloto“, kada laimėsiu milijoną? Atsakau: tavo eilė dar neatėjo.
– Savo srities verslą Lietuvoje pradėjote pirmi. Ar „Olifėjos“ rengiamos loterijos kada nors turėjo rimtų konkurentų?
– Per tą laiką, kol gyvuojame, Lietuvoje buvo išduota gal dvi dešimtys licencijų rengti panašias loterijas. Jiems, matyt, nepasisekė, nes rinkoje jų dabar nebėra.
Sakykim, Rusijoje gali suktis kelios dešimtys tokių loterijų kaip mūsiškė. O Lietuvos rinka labai maža, todėl dabar sukurti naujos loterijų sistemos nepavyktų – sąnaudos būtų milžiniškos.
Kai prieš ketverius metus atnaujinome visą savo sistemą – terminalus, duomenų centrą, programinę įrangą, investavome 22 milijonus litų (6,4 mln. eurų).
– Tiesioginių varžovų versle lyg ir neturite, bet kartkartėmis užkliūvate politikams. Kodėl?
– Per kiekvieną Seimo kadenciją bent porą kartų atsiranda norinčių padaryti „Olifėją“ valstybinę, nors aš, tiesą sakant, neįsivaizduoju, kaip tai galėtų įvykti.
Kaip pavyzdys pateikiamos šalys, kur panašios loterijos yra valstybinės, – Austrija, Latvija. Bet yra daugybė kitų šalių, kur loterijose nėra valstybės monopolio, pavyzdžiui, Anglija.
„Olifėja“ ir buvo sumanyta kaip olimpinė loterija. Kontrolinis akcijų paketas priklauso Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui, o įstatuose parašyta, kad 8 procentai nuo pardavimo – pabrėžiu, ne nuo pelno, o visų mūsų pajamų – turi tekti kaip labdara ir parama olimpiniam sportui. Mes to griežtai laikomės.
Jei tuos 8 procentus nacionalizuotų, sportui būtų labai striuka. Tais pinigais padedame sportininkams, treneriams, medikams, sporto administratoriams. Ir sporto veteranams. Biudžeto lėšų tam nebūtų įmanoma skirti.
Kaip „Olifėjos“ vadovas aš galėčiau pasakyti: man asmeniškai nėra skirtumo – galiu tuos 8 procentus atiduoti ir į biudžetą. Bet juk pamatinė mūsų loterijos idėja buvo surinkti lėšų būtent sportui. Be to, į valstybės biudžetą sumokame 5 proc. Per „Olifėjos“ gyvavimą Lietuvos sportui esame skyrę apie 48 milijonus eurų.
– „Teleloto“ – visų laikų sėkmingiausia loterija Lietuvoje. Ar nauji „Olifėjos“ žaidimai – „Vikingų loto“, „Eurojackpot“ neužgoš „Teleloto“?
– Ne – „Teleloto“ lieka populiariausia, nes čia dažnesni laimėjimai. Bet tos kitos loterijos, į kurias įtraukta daugiau šalių, tiesiog išplečia Lietuvos žaidėjų galimybes: žmonės dabar pretenduoja laimėti ne tik, sakykim, 400 tūkstančių eurų, o 50 milijonų.
Ir galiu pasakyti, kad lietuviams labai sekasi. „Vikingų loto“ Lietuvos žaidėjų nuperkamų bilietų dalis yra tik 2 proc., o „Eurojackpot“ loterijoje nesiekia nė pusės procento. Bet palyginus, kiek bilietų nuperkame ir kokio dydžio prizus laimime, santykis yra fantastiškas lietuvių naudai.
Loterijų sėkmės receptas – pradžiuginti žmogų. Sumokėjęs eurą už bilietą ir laimėjęs tą patį eurą žaidėjas vis tiek būna laimingas. Mat jis – ne pralaimėtojas, ir todėl jaučiasi gerai.
Rinka atveria daug galimybių
Loterijų rinką užkariavusi „Olifėja“ žvilgsnį nukreipė ir į kitas sritis.
Su atskira licencija veikia draudimo polisus parduodanti bendrovė „Perlo draudimo brokeris“, kreditus administruojanti įmonė „Perlo kreditai“, mokėjimus – bendrovė „Perlo paslaugos“.
„Pagal įstatymą „Olifėja“ gali užsiimti tik loterijų organizavimu. Kitas įmones įsteigėme tam, kad galėtume vykdyti skirtingą licencijuotą veiklą. Čia jau dirbame kaip tarpininkai“, – sakė A.Muraška.
