Seime užstrigę projektai supriešino ir pačias kredito unijas. Apie jų padėtį Lietuvoje ir būsimą reformą – pokalbis su Lietuvos banko valdybos nariu Mariumi Jurgilu, Asociacijos Lietuvos kreditų unijos vadovu Ramūnu Stonkumi ir asociacijos „Lietuvos kreditas“ vadovu Kęstučiu Olšausku.
– Pone Jurgilai, ar Lietuvos bankas kredito unijų padėtį jau vadina tragiška?
M. Jurgilas: Nesakome, kad padėtis tragiška, tačiau norime atkreipti visuomenės dėmesį, kad ji yra nestabili. Tai mes jau sakėme prieš 3 metus, tiek pat laiko siekiame ir šio sektoriaus sisteminės reformos. 2014 metais Lietuvos bankas išleido konsultacinį dokumentą, kuriame aiškiai pasakėme, kad kredito unijų sektorius turi problemų, ir pasiūlėme sprendimus. Tada visos kredito unijos tam priešinosi ir tvirtino, kad siūlomi būdai – neracionalūs. Mes matėme, kad kredito unijos turi savo vietą ir rolę, todėl dėliojome įvairius variantus. Seimo valdyba paskyrė komitetą, kurs parengė Kredito unijų tvarios veiklos koncepciją. Jos pagrindu buvo paregti įstatymų projektai. Trečiadienį vyriausybė jiems pritarė.
– Pritarė, nes Seimas dar kartą pareikalavo vyriausybės nuomonės. Tai taip pat galima vertinti kaip delsimą priimti įstatymus. Pone Jurgilai, kokios didžiausios kredito unijų problemos šiuo metu?
M. Jurgilas: Jų veikla netvari. Visuomenė jas traktuoja kaip bankus, tačiau tai nėra bankai. Žmogus, banke laikantis kapitalą, yra akcininkas, kiek pinigų įdėjo, tiek balsų turi. O kredito unijoje pajininkas turi tik vieną balsą, nepaisant to, kiek įdėjo pinigų. Tai iššaukia valdymo problemas, nes keli asmenys gali uzurpuoti valdžią unijoje ir indėlinkų pinigais finansuoti savo išlaidas.
– Jūs tai matote?
M. Jurgilas: Mes ne tik matome, mes už tai baudžiame ir atimame licencijas.
– Dvi kredito unijų asociacijos – Asociacija Lietuvos kredito unijos ir asociacija „Lietuvos kreditas“ dėl kredito unijų reformos laikosi skirtingų pozicijų. Reformos esmė ta, kad numatyta didinti unijų kapitalą, sustiprinti jų kooperaciją, sukurti nuo bankrotų apsaugančią kryžminių garantijų sistemą. Pone Stonkau, jūsų asociacija tam pritaria?
R. Stonkus: Mūsų asociacija, vienijanti 61 uniją, pritaria reformai ir ją reglamentuojantiems įstatymo projektams. Jie yra dviejų metų mūsų bendro darbo ir sunkių derybų su valstybinėmis institucijomis rezultatas.
– Pone Olšauskai, jūsų vadovaujama asociacija mano kitaip. Kodėl?
K. Olšauskas: Mūsų asociacija vienija 6 kredito unijas. Minėtiems įstatymų projektams mes nepritariame, nes turime tikslą rūpintis Lietuvos finansų sektoriumi ir siekiame, kad būtų konkurencija.
– Ar šios pataisos naikina konkurenciją?
K. Olšauskas: Šios pataisos turi du esminius trūkumus. Vyriausybė turi skirti pinigų, jei einama tuo keliu, kurį siūlo Lietuvos bankas ir vyriausybė – t. y. siūloma didinti unijų kapitalą.
– Vyriausybė turi duoti pinigų, kad unijos pasidintitų kapitalą?
K. Olšauskas: Taip, ir tai sudaro apie 30–50 milijonų eurų. Mes teigiame, kad tai yra problema, juk tai mūsų visų pinigai, su jais negalima šitaip elgtis. Bet mums sako, kad jūs tylėkite, šis klausimas bus išspręstas. Kita problema – jungimasis. Vienos unijos dirba tvarkingai, kitos nelabai ir dabar mus nori visus sujungti. Stiprius su silpnesniais. Tai yra prievarta, nes mus verčia jungtis į centrinę kredito uniją.
– Pone Jurgilai, ką galite pasakyti dėl kredito unijų kapitalo didinimo biudžeto lėšomis?
M. Jurgilas: Viskas yra kontekste, o jis toks: per pastaruosius 3 metus žlugo 5 kredito unijos, tai valstybės biužetui kainavo 113 milijonų eurų. Todėl mes ir kalbame, kad 10 metų laikotariu valstybė su savo kapitalu dalyvautų ir gauta pagalba būtų grąžinama. Tai du skirtingi dalykai.
– Pone Stonkau, didžiajai visuomenės daliai gali keistai atrodyti valstybės ilgalaikis skolinimas unijų kapitalo didinimui? Jei pajininkai nori didinti kapitalą arba yra priversti tai daryti, tegu didina patys. Ką manote?
R. Stonkus: Kol kas dar nėra nustatyta, kiek pinigų reikės. Kiekvienas atvejis individualus ir Lietuvos bankas pasakys, kokia bus suma. Gal tų pinigų visai nereikės, nes visas unijų sektorius stengsis sukaupti reikiamą kapitalą pats, gal valstybės paskolos reikės tik kraštutiniu atveju. Bet tai būtų paskola, kurią unijos grąžintų per tam tikrą laikotarpį.
– Pone Olšauskai, ir Lietuvos bankas, ir vyriausybė, ir 90 procentų Lietuvos kredito unijų pritaria įstatymų projektams, o jūsų asociacija, vienijanti viso labo 10 procentų rinkos dalyvių, priešinasi. Seime atsiranda įdomūs procesai, kurie niekaip neleidžia priimti parengtų įstatymų. Kuo tai aiškinate?
K. Olšauskas: Seime yra du variantai – viename jų sakoma, kad valstybės pinigų nereikia, kitame – atvirkščiai. O kodėl reikia? Lietuvos centrinė kreditų unija (LCKU) buvo sukurta prieš 14 metų iš valstybės pinigų, tuomet užteko 5 milijonų litų. Ir iki šiol ši organizacija nesugebėjo atiduoti valstybei skolos. LCKU per 14 metų nieko neuždirbo, turi nuostolių. Ir dabar dar kartą lipame ant to paties grėblio. Mes kaip robinzonai pirmą kartą priešinamės tam ir sakome – pasižiūrėkime blaiviai. Turi būti konkurencija, o ne kažkam patogiai įsitaisyti palankios sąlygos. Ponas Stonkus yra LCKU valdybos narys, jis suinteresuotas turėti dar daugiau pinigų. Be abejo, jis palaiko Lietuvos banko poziciją.
R. Stonkus: Dalyvavau LCKU įstatymų priėmime prieš 14 metų, iš valstybės buvo pasiskolinta 6 milijonai litų. Per 2–3 metus skola valstybei buvo grąžinta su visomis palūkanomis.
M. Jurgilas: Galiu atsakingai pasakyti, kad 90 procentų pinigų, kuriuos valdo kredito unijos, yra indėlininkų pinigai. Kapitalo nėra. Pernai buvo kredito unijų, kuriose 90 procentų turto buvo investuota į vertybinius popierius. Apie kokią kooperaciją mes kalbame?
– Tai yra tam tikras įstatymų apėjimas, reikėtų kurti investicinį banką, o ne kredito uniją?
R. Stonkus: Tokius pasiūlymus mes ir teikiame. Unijos, kurios neatitinka koopercijos pricipų, gali tapti investiciniais bankais.
M. Jurgilas: Kolegoms, kurie nori žaisti banką, siūlome imti banko licenciją. Mes netgi nuleidžiame kartelę. Jei šiuo metu bankui steigti reikia turėti 5 milijonus eurų įstatinio kapitalo, mes, reformos kontekste, siūlome nuleisti kartelę iki 1 milijono eurų.
– Pone Olšauskai, kaip jūs siūlote spręsti problemą, apie kurią kalbą ponas Jurgilas: kredito unijos įsteigiamos kelių asmenų tam, kad gautų unijos statusą, renkami indėliai, kurie investuojami galbūt net į susijusias įmones, į vertybinius popierius?
K. Olšauskas: Jeigu jūs būtumėte Lietuvos banko valdybos narys, ar tai leistumėte? Ir kvailiui aišku, kad turi būti tvarka. Dabar Seime yra du alternatyvūs projektai, skirtumai tarp jų nedideli. Iš 80 pateiktų straipsnių tik 20 turi papildymus.
– Pone Jurgilai, jūs šiuo metu matote tam tikrą unijų veiklos imitavimą?
M. Jurgilas: Taip. Jei nebus reformos, kredito unijų tikrai nebeliks. Ponas Ošauskas teigia, kad Lietuvos bankas bando sužlugdyti kredito unijas, tačiau tai netiesa. Atvirkščiai – mes norime suteikti šansą tikriems kredito unijų sektoriaus nariams. O tie, kas imituoja banką, tegu ima banko licenciją. Kas žaidžia su vertybiniais popieriais, tegu veikia kaip investicinis fondas.
