39 metų Alenas Gumuliauskas tapti savanoriu norėjo seniai, tačiau vis surasdavo priežasčių tai atidėti: „Tai veiklos buvo daug, tai darbą keičiau, tai šeima pagausėjo. Atrodydavo, kad vis netinkamas metas.“ Prieš pusantrų metų jis pasiryžo – nutarė galiausiai išpildyti seną savo norą.
„Kiekvienas vyras turi mokėti apginti tėvynę. Tikiuosi, kad niekada neprireiks tokio pasirengimo, bet, kaip sakoma, nori taikos – ruoškis karui“, – apsisprendimą darbą derinti su kario savanorio užduotimis aiškino bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ vyriausiasis finansininkas A.Gumuliauskas.
Vadovai nežiūri šnairai
Prieš metus jis buvo įrašytas į savanorių gretas. Per mėnesį jis šiam reikalui skiria tris keturias dienas – dažniausiai savaitgaliais. Bet jei prireikia, į pratybas darbdavys išleidžia ir darbo dienomis.
„Po įvykių Ukrainoje tam skiriame vis daugiau laiko, dažniau rengiamos pratybos. Įmonės, kurioje dirbu, generalinis direktorius palankiai žiūri į tai, kad aš esu karys savanoris, supranta, kad tai garbingos pareigos.
Galiausiai ir pagal teisės aktus darbdavys privalo išleisti, tačiau maniškiam jokių klausimų nekyla. Už dieną, praleistą pratybose, moka Krašto apsaugos ministerija.
Svarbiausia – susidėlioti tos dienos darbus taip, kad nestrigtų kitų kolegų darbai“, – aiškino A.Gumuliauskas, dirbantis 10 tūkst. darbuotojų turinčioje bendrovėje.
Palaikymo jis sulaukia ir šeimoje. Su žmona savanoris augina tris atžalas: 15-metę ir vos metų sulaukusią dukteris bei 10-metį sūnų. „Vaikai manimi didžiuojasi“, – sakė A.Gumuliauskas.
Pastūmėjo įvykiai Ukrainoje
Jau metus savanoris – ir Aidas Žiliukas. 41 metų viešųjų ryšių specialistas juo tapti norėjo jau seniai.
„Privalomosios tarnybos neatlikau, bet, laikui bėgant, vis labiau jaučiau norintis su karine tarnyba susipažinti iš arčiau“, – apie pasirinkimą pasakojo A.Žiliukas.
Lemiamu postūmiu tapo įvykiai Ukrainoje. „Nusprendžiau, kad privalau tapti savanoriu kariu. Ir šiaip karyba man įdomi.
Vienas iš mano pomėgių – karinis žaidimas šratasvydis, kai su uniformomis ir ginklų kopijomis susirinkę bendraminčiai kovoja. Ten naudojamos ir radijo stotelės, ir šalmai, kai kas kopijuoja ankstesnių kariuomenių veiklą“, – aiškino A.Žiliukas.
Viešųjų ryšių specialistas šią veiklą sugeba suderinti su darbu: „Jei ko nors labai nori, laiko tam visuomet randi. Yra baziniai mokymai, kurie trunka savaitę ar tris. Tam gali ir atostogas pasiimti.
Aš mokymus lankiau savaitę. Vėliau reikia skirti bent savaitgalį per mėnesį. Žinoma, man lengviau, nes dėl darbo pobūdžio galiu vieną savaitę dirbti daugiau, kitą nedirbti. Tačiau susitvarko ir tie, kurie dirba nuo 8 iki 17 valandos“.
Tarp savanorių yra daug įmonių vadovų ar aukštas pareigas einančių valstybinių įstaigų darbuotojų.
„Tarnyba yra mokama – gauni tiek, kiek uždirbi ir atlikdamas savo įprastinį darbą. Manau, įmonei turėtų būti prestižas ir garbė, kad jos darbuotojai yra šauliai ar savanoriai.
Atrodo, darbdaviai vis labiau suvokia, kad tuo užsiima veiklūs, aktyvūs žmonės, o tokie darbuotojai tikrai nėra tie, kurie ateina tik valandų atsėdėti.
Agentūros „Publicum“, su kuria daugiausia dirbu, vadovai niekada nekėlė klausimų dėl šios mano veiklos – jie tuo džiaugiasi“, – tvirtino A.Žiliukas.
Kolegos didžiuojasi
Ginti tėvynę – ir moterų pareiga. Tuo įsitikinusi 29-erių archeologė Monika Žemantauskaitė.
Daugiau negu metus ši vilnietė – Krašto apsaugos savanorių pajėgų gretose. Vilniaus universiteto doktorantė dirba ir muziejuje. Keblumų išsiprašant iš darbo, jeigu pratybos arba mokymai rengiami darbo dienomis, jai nekyla.
„Darbe tuo, kad jų darbuotoja – savanorė, džiaugiasi, didžiuojasi, o man tai labai malonu. Jaučiuosi ir pavyzdį kitiems rodanti – gal kurio kolegos vaikas užsidegs šia idėja“, – kalbėjo jauna moteris.
Savanorystei M.Žemantauskaitė paprastai skiria porą savaitgalių per mėnesį.
„Būna, žmogus blaškosi nerasdamas savęs. Aš čia radau save. O laiko karybai visuomet gali rasti, jeigu tik nori“, – sakė karė savanorė.
Ją žavi ir tai, kad tarp bendraminčių – kuo įvairiausi žmonės: „Čia yra ir mokslininkų, ir statybininkų. Vieni labiau išsilavinę, kiti – mažiau, bet visi surandame bendrą kalbą. Mus vienija noras ginti tėvynę.“
Tarp savanorių – ir moksleiviai, ir verslininkai
Paulius Babilas
Krašto apsaugos savanorių pajėgų kapitonas
„Krašto apsaugos savanorių pajėgose šiuo metu tarnauja apie 4600 karių savanorių. Didžioji dalis – dirbantys žmonės, nes kario savanorio tarnyba yra lengvai suderinama su civilio žmogaus gyvenimu ir darbui netrukdo.
Kariai savanoriai dalyvauja pratybose dažniausiai laisvu nuo darbo metu – savaitgaliais. Vidutiniškai pratybose kariai praleidžia apie 25–30 dienų per metus.
Pagal įstatymus, karį savanorį pašaukus į tarnybą jo darbo metu, darbdaviai privalo išleisti, tačiau tokia praktika retokai taikoma.
Į savanorių pajėgas ateina labai įvairių profesijų atstovų – ir moksleivių, ir į atsargą išėjusių profesinės tarnybos karių, ir verslininkų.
Nors už tarnybos dienas kariai gauna atlyginimą, dauguma jų ateina ne dėl finansinės naudos, o dėl noro išmokti prireikus ginti savo kraštą.“
