Ginčą gali nagrinėti tiek Lietuvos, tiek užsienio arbitrai, priklausomai nuo šalių susitarimo ir ginčo pobūdžio. Arbitraže paprastai sprendžiami sutartiniai ginčai, dažniausiai tai – bendrovių įsigijimo ir rangos sandoriai, akcininkų sutartys bei kitos paslaugų sutartys.
Advokatų kontoros „Valiunas Ellex“ partnerio dr. Andriaus Smaliuko teigimu, arbitražinio teismo procesas daug mažiau formalizuotas, daug labiau pritaikytas šalių poreikiams, todėl verslui suteikia apčiuopiamą naudą. Teisininkas pateikia 3 pagrindinius tokio ginčų sprendimo būdo privalumus.
1. Aukšta arbitrų kompetencija ir patirtis
Arbitražą pirmiausiai verta rinktis todėl, kad ginčo šalys dalyvauja tribunolo formavime. Teismo pasirinkti negali, teisėjo taip pat, tuo tarpu arbitrus – galima ir net būtina. Ginčą nagrinėjant trims arbitrams paprastai abi šalys skiria po vieną arbitrą, o jų pasirinkti arbitrai paskiria trečiąjį, kuris vadovauja procesui.
Šiais laikais verslui vis svarbiau, kad žmonės, kurie sprendžia ginčus, turėtų ne tik teisines, bet ir industrines žinias, reikiamą patirtį ir supratimą apie konkrečią verslo sritį ir joje priimtas „žaidimo taisykles“. Nors teisėjai specializuojasi ir savo specializacijos rėmuose įgyja vis daugiau industrinių žinių, arbitražo teismas šiuo požiūriu vis dar yra efektyvesnis, nes arbitru gali būti nebūtinai advokatas, o, pavyzdžiui, tą sritį puikiai išmanantis statybų ekspertas.
2. Greitesnis procesas šalių susitarta kalba
Galutinį arbitražo teismo sprendimą, net ir sudėtingoje byloje, galima tikėtis gauti per pusantrų metų, nes vidutinė bylų nagrinėjimo trukmė Vilniaus komercinio arbitražo teismo administruotose bylose 2015 metais nesiekė 8 mėnesių. Beje, skirtingai nuo nacionalinio teismo, arbitrų sprendimas yra galutinis – apeliacijos sistemos arbitražo teisme nėra.
Teorinė galimybė naikinti sprendimą egzistuoja, bet ji susijusi su fundamentaliais pažeidimais – kai arbitrai išsprendžia bylą, kurios spręsti neturėjo jurisdikcijos; kai priėmė sprendimą prieš šalį, kurios nesaisto arbitražiniai ryšiai ir todėl nebuvo galima jos įvelti; kai padarytos procesinės klaidos, pavyzdžiui, priimtas sprendimas neišklausius vienos šalies.
Procesą sutrumpina ir tai, kad arbitražas vyksta šalių susitarta kalba, todėl jei sutartys buvo pasirašomos ir buvo bendraujama rusų arba anglų kalbomis, prasidėjus ginčui nekyla jokių dokumentų vertimo problema. Šis bylos sprendimo greitis ir efektyvumas verslui kai kuriais atvejais gyvybiškai svarbus.
Be to, verslui nereikia vien pergalės „popieriuje“, svarbiausia, kad arbitražo sprendimas būtų faktiškai įvykdytas, o jo pripažinimas ir vykdymas vienoda supaprastinta tvarka galimas net 160 pasaulio valstybių (įskaitant Lietuvą), pasirašiusių 1958 m. Jungtinių Tautų konvenciją dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo (dar žinomą kaip Niujorko konvencija). Kita vertus, į teismą visada verta kreiptis dėl ginčų, kurių sumos nėra didelės – pavyzdžiui, iki 10 tūkst. eurų. Kaip taisyklė, teismas efektyvesnis mažų sumų ginčuose, nes jiems taiko pagreitintas procedūras.
3. Efektyvus apsaugos priemonių taikymas
Istoriškai arbitražas turėjo daugiau trūkumų, nes buvo sunkiau gauti laikinąsias apsaugos priemones, pavyzdžiui, areštuoti skolininko turtą. Visada buvo rizika, kad kol bus laimėta byla, skolininkas taip išslapstys turtą, jog nebeliks ką išieškoti. Dabar sistema yra gerokai patobulėjusi: nacionaliniai teismai suteikia pagalbą arbitražo teismams, pritaikydami laikinas apsaugos priemones ir gali tai padaryti dar ir iki arbitražo bylos inicijavimo.
Taigi kreipdamasis į arbitražo teismą, žmogus gali tikėtis, kad ginčą per pakankamai greitą laiką išspręs nepriklausomi, industrijos žinių turintys ekspertai, o sprendimas bus įvykdytas tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje.
Tad kas vis dar sulaiko ginčo šalis nuo kreipimosi į arbitražo teismą? Pirmiausia – kaina. Lietuvos nacionaliniame teisme ginčo sprendimas paprastai kainuoja pigiau, nes yra nustatytas maksimalus žyminio mokesčio dydis, kuris negali viršyti 12 555 EUR, todėl šis mokestis nesiskirs pareiškus ieškinį dėl 2 ar 5 milijonų eurų. Tuo tarpu arbitražo institucijoms mokamų rinkliavų dydis, kuris paprastai taip pat priklauso nuo ginčo sumos, yra tuo didesnis, kuo didesnė ginčo suma.
Kitas apribojimas – į arbitražą galima kreiptis tik tada, kai kita pusė su tuo iš anksto sutinka. Dažniausiai tai būna nurodyta sutartyje. Tad galimybę ginčą nagrinėti arbitraže reikėtų apgalvoti dar prieš sudarant konkretų sandorį.
Jei tokio susitarimo nėra, ginčą teks spręsti teismo keliu. Vis tik, anot teisininko, jo irgi nereiktų vengti, nes Lietuvos teismų sistema dabar veikia geriau nei bet kada iki šiol. Per pastarąjį dešimtmetį padarytas progresas yra akivaizdus – nuo teisėjų kompetencijos ir sprendimų pagrįstumo iki greitesnių bylos nagrinėjimo procesų.
