Kol tokių kainų neverčiame į litus – viskas kaip ir normalu, tačiau paskaičiavus ir viską konvertavus į litus – kainų aukštumos verčia imtis už galvos.
„Realus restoranų maisto kainų brangimas Vilniaus centre mažiausiai išaugo apie 30–40 proc., o yra ir vietų, kur kainos išaugo ir 50 proc.“, – tokius šokiruojančius faktus pateikė SEB banko prezidento patarėjas, žinomas finansų analitikas Gitanas Nausėda.
Kaltas euras?
Ekonomisto teigimu, kainų kilimas prasidėjo dar 2015 metais, tačiau kainų kilimo priežastis nebuvo vien euro įvedimas.
„Pirmoji banga buvo euro įvedimas, nors nelaikyčiau, kad tai buvo tik kainų apvalinimas dėl euro įvedimo. Tai buvo paprasčiausiai žinojimas, kad euras yra įvedamas ir tai buvo savotiškas signalas kavinėms pasinaudoti šita situacija, pereinant prie stambesnės valiutos ir tiesiog pakelti kainas.
Po to, kai euras buvo įvestas, negalime sakyti, kad kainų kilimas sustojo. Jos kyla ir toliau, todėl euras jau nebėra kaltas, nors atlyginimai auga tikrai sparčiai, o ypač minimali mėnesio alga. Ir tai yra pagrindinis motyvas, kodėl verslininkai taip stengiasi perkelti tai ir į patiekalų kainas“, – pagrindines kainų kėlimo priežastis vardino G.Nausėda.
Jo teigimu, restoranų savininkai didesnių išlaidų turi ir dėl tam tikrų rinkos pokyčių.
„Pirmiausia reikia mokėti ir personalui atlyginimus, maisto produktai iš dalies taip pat kiek brango, nors jų brangimas nebuvo jau toks smarkus, pieno produktai į 2016 metų pabaigą taip pat pradėjo sparčiai brangti, bet šiaip jau maisto produktų infliacija pastaruoju metu nebuvo itin didelė, tačiau ateityje tai gali prisidėti ir energetinių išlaidų komponentai. Kaip matome ir pasaulinės naftos kainos, ir degalai pradeda brangti, o tai brangina ir logistikos išlaidas“, – sakė ekonomistas.
Kils ir toliau
Pasak G.Nausėdos, užtikrinti, kad kainų augimas liausis ir sustos – jis negali, nes rinka siunčia priešingus tam signalus.
„Šiuo metu mes laukiame infliacijos paūmėjimo ir, deja, paslaugų sektorius bus kaip savotiškas kreiseris, kuris bus visų grupių prekių priekyje. Paslaugose yra lengviausia žaliavų ir personalo sąnaudas perkelti į kainą, kadangi paslaugų sektorius patiria mažesnę konkurenciją iš importo pusės.
Jei teiki paslaugas – kavinių yra tiek, kiek yra Lietuvoje, o jei gamini kėdes, turi įvertinti tai, kad yra importinės kėdės ir importiniai produktai. Pažadėti, kad kainų kilimas liausis, būtų sudėtinga dėl degalų brangimo, personalo išlaidų ir akcizų didėjimo“, – prognozavo G.Nausėda.
Mato sprendimą
Šešerius metus veikiantį restoraną „Marche de Provence“ ir gastrobarą „LA Buffet“ valdantis Arūnas Oželis teigė pritariantis, kad Vilniuje maisto kainos išties per didelės, tačiau, pasak jo, tam yra keletas rimtų priežasčių.
„Manau, kad kainos restoranuose yra užaukštintos, tačiau čia išeina tokia kaimo bobučių konkurencija. Pasižiūri kavos kainas vienoje kavinėje, paskui kitame restorane, ir dar kitame. Taip mes nueisime į dausas su visom kainom, bet yra kaip yra. Aš esu pasiruošęs pirmas nuleisti kainas, bet kas gali man užtikrinti lankytojų skaičių? Mes nuleisime kainas, bet ar padaugės lankytojų? Pas mus didžiausia bėda yra ta, kad tu keli kainas, nes neturi žmonių, bet neturi žmonių, nes kainos yra per aukštos.
Kainos yra per aukštos, nes mes turime per mažai žmonių restoranuose ir jei jų turėtume daugiau, viskas stotų į savo vietas“, – apie kainų kėlimą restoranuose ir kavinėse kalbėjo A.Oželis.
Verslininko teigimu visgi viena išeitis tikrai yra. Anot jo, būtų galima inicijuoti verslininkų susitarimą ir visiems, Vilniaus centre esantiems restoranams, bent trumpam sumažinti maitinimo įstaigų kainas.
„Tai tik samprotavimas – kas būtų jeigu būtų. Mano galva, galima tris mėnesius laikyti žemesnes kainas, tačiau kas sumokės atsiradusias išlaidas? Visi šiandien mušasi dėl išgyvenimo: tiek klientai, tiek restoranai. Jei žiūrėtume patiekalų savikainas, kartais manau, kad jos yra per aukštos. Jei padarysime 20 proc. nuolaidą maistui, neaišku, ar tai bus esminis postūmis žmogui ateiti į restoraną“, – kalbėjo A.Oželis.
Įgyvendinti sunku
Apie tokį sumanymą visiems susitarus mažinti maisto patiekalų kainas paklausėme G.Nausėdos nuomonės. Anot jo, tai įgyvendinti būtų labai sudėtinga.
„Rinkodaros prasme tai atkreiptų žmonių dėmesį ir pagerintų reputaciją sprendimo iniciatoriui, tačiau kiek tai efektyvu – pasakyti sudėtinga, nes Vilniuje kavinių yra labai daug. Aš net nežinau kaip jos yra organizuotos, kad jas būtų galima priversti laikytis tam tikrų susitarimų. Juo labiau, kad ir sąnaudų spaudimą jos jaučia ne vienodai“, – savo pastebėjimais dalinosi ekonomistas.
Jo teigimu, jei visgi toks susitarimas būtų įgyvendintas, tam tikros įmonės atsidurtų spąstuose ir nuo to galimai nukentėtų patys klientai.
„Tarkim, kad įmonės, kurios moka didesnę nei minimali mėnesio alga, jose atlyginimai gali augti lėčiau, nei tose, kurios moka minimalią mėnesio algą ir yra priverstos kelti tiek, kiek Vyriausybė nustato. Tada jos atsirastų spąstuose ir kol vienos būtų įsipareigojusios nekelti, iš tikrųjų jos jaustų didesnį rinkos spaudimą ir ieškotų išeičių, kaip išsisukti iš situacijos. Bijau, kad viena išeitis nebūtų palanki vartotojams, nes tai galėtų lemti patiekalų mažinimą arba jų kokybės bloginimą“, – sakė G.Nausėda.
Anot ekonomisto, toks susitarimas būtų galimas tik tarp keleto didesnių rinkos dalyvių.
Didesnei auditorijai – mažesnės kainos
Rokas Medonis, drąsių pareiškimų nevengiantis mėsainių restorano „Keulė Rūkė“ vadovas, dar prieš porą savaičių išreiškė savo nuomonę dėl ženkliai sukilusių maisto kainų.
„Tegul užmėto mane „pončkomis“ tie verslininkai, kurie patenkinti, kai į jų restoraną ateina dvidešimt klientų per savaitę. Ir tie žmonės, kuriems neskauda širdies pakramsnojus „aisbergo“ salotų už 20 eurų ir palikus „arbatos“ 5 eurus“, – sakė R.Medonis.
Pasak jo, jei restoranai ir kavinės nori didinti auditoriją, privalo mažinti kainas, kurios bent Vilniuje – beprotiškai išpūstos.
Apie mažesnių kainų būtinybę turėtų garsiau prabilti ir miestiečiai. Lietuviai pusryčiams, pietums arba vakarienei restoranuose, kavinėse ir užkandinėse vidutiniškai išleidžia 2 proc. asmeninių pajamų, rodo naujausias Europos Sąjungos statistikos tarnybos Eurostato atliktas tyrimas. Tai bene tris kartus mažiau nei bendras ES vidurkis, kuris siekia 6,8 proc.
„Paskaičiuokime: jei vienos šeimos mėnesinis biudžetas sudaro, pavyzdžiui, 1,5 tūkst. eurų, tai vakarienei restorane, jei remtumėmės tyrimo duomenimis, per mėnesį ji išleidžia tik 30 eurų. Vadinasi, už tokią sumą geresniame restorane pora gali įpirkti, sakykim, jautienos antrekotą, pasidalyti jį perpus ir, užgėrę viena taure vyno, skirstytis namo. Tiek to smagumo – vieną kartą per mėnesį“, – sakė R.Medonis.
