– Ar valstybė imsis didmeninės vaistų prekybos ir, konkuruodama su privačiais tiekėjais, tikisi stabdyti kainų augimą farmacijos rinkoje? – „Lietuvos rytas“ paklausė sveikatos apsaugos viceministrės Kristinos Garuolienės.
– Centralizuotai vaistus ligoninėms ir dabar perka Valstybinė ligonių kasa (VLK). Nauja įmonė būtų vaistų prekybos didmenininkė – vaistus pirktų, sandėliuotų, tiektų ir ligoninėms, ir vaistinėms.
Šios įmonės kūrimas – dar tiktai projektas. Kalbama pirmiausia apie vaistus, kurių rinkoje trūksta, nes verslui dėl nedidelio poreikio neapsimoka jų tiekti. Kai valstybė neturi savo didmeninio tiekėjo, būna labai sunku apsirūpinti kai kuriais būtinais vaistais arba jie itin brangiai kainuoja.
– Bet kas pasikeis, jei nauja didmeninė vaistų tiekimo įmonė tik perims centralizuoto pirkimo funkciją iš VLK?
– Ne, tai skirtingos funkcijos, VLK dirbs kaip dirbusi. Ji užsiima tik viešaisiais pirkimais – sprendžia, kokius vaistus ir kiek jų reikia pirkti, kaip jais aprūpinti ligonines. Tai vakcinos ir brangūs vaistai onkologinėms ligoms gydyti, kurie tiekiami tik stacionarinėms gydykloms.
Naujoji įmonė imsis vaistų didmeninės prekybos. VLK šioje rinkoje nedalyvauja. Tai bus valstybinis tiekėjas, kuris ne sieks pelno, o stengsis aprūpinti Lietuvą kai kuriais vaistais ir galės derėtis su gamintojais dėl palankesnių kainų.
Ateityje galėtume ir kooperuotis su kitomis šalimis pirkdami brangius vaistus. Tai leistų jų įsigyti pigiau, nes būtų didesnio masto pirkimai.
– Idėja kooperuotis su kitomis šalimis, pirmiausia Lenkija, nėra nauja, apie tai kalbėjo, pavyzdžiui, ir buvęs sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys. Ar šis sumanymas vėl neliks tik kalbomis?
– Dabar jau ieškoma konkrečių kooperavimosi formų. Ministras Aurelijus Veryga pasirašė bendradarbiavimo su Višegrado šalimis protokolą. Artimiausiu metu imsimės praktinių darbų.
Pirkdamos vaistus bendradarbiauja kaimyninės, panašių ekonominių galimybių ir perkamosios galios šalys. Jos jungiasi į grupes ir perkant drauge galima išsiderėti iš gamintojų palankesnes vaistų kainas – taip elgiasi ir turtingos Šiaurės regiono ar Beniliukso šalys.
Mums artimiausios – Baltijos kaimynės. Bet Latvijos ir Estijos rinkos taip pat mažos, todėl mėginame susitarti su Višegrado šalimis. Vien Lenkijos rinka daugiau kaip dešimt kartų didesnė nei mūsiškė, lenkų derybinė galia gerokai didesnė, todėl kooperuojantis būtų galima tikėtis daug palankesnių kainų.
– „Valstiečiai“ per Seimo rinkimų kampaniją žadėjo steigti ir valstybinių vaistinių tinklą, bet dabar apie tai nekalbama.
Gal apsiribosite vien valstybine didmeninės vaistų prekybos įmone?
– Mūsų tikslas – ne koks nors konkretus vaistų prekybos būdas. Siekiame tik sumažinti jų kainas, o kokiu būdu tai pavyks – ne taip ir svarbu. Įkurti valstybines vaistines prireiktų daug laiko, o mažesnių vaistų kainų mums reikia jau šiandien. Laukti sudėjus rankas nėra kada.
– Bet kalbėkime atvirai – su didžiosiomis privačiomis vaistinėmis galintis konkuruoti valstybinis tinklas pareikalautų iš biudžeto ir milžiniškų investicijų, galbūt net šimtų milijonų eurų. Koks sveiko proto turintis finansų ministras gali sutikti su tokiomis išlaidomis?
– Be abejo, nėra būtinybės prekiauti vaistais tiktai vaistinėse, kurioms reikia didelių investicijų. Galima vaistų įsigyti ir elektroniniu būdu. Tokios prekybos plėtra – taip pat svarstytina idėja.
Yra ir kitų minčių. Antai galima plačiau naudotis esamomis ligoninių vaistinėmis. Čia pacientai galėtų įsigyti ypač brangius vaistus. Reikėtų, kad tokių vaistinių būtų kuo daugiau ir tai didintų konkurenciją, padėtų mažinti medikamentų kainas.
– Nors visi sveikatos apsaugos ministrai savo darbą pradeda pažadais mažinti vaistų kainas, pacientai skundžiasi, kad jos tik kyla. Kodėl iš pažadų išeina tik šnipštas?
– Čia daug priežasčių. Viena jų – Lietuvos vaistų rinka palyginti labai maža ir sunku išsiderėti kainų nuolaidų.
Todėl ir ieškome būdų, kaip pasitelkus kooperaciją būtų galima tapti stambesniu užsakovu.
Trukdo ir tai, kad į vaistus žvelgiama kaip į bet kurią kitą prekę. Pacientai neretai nori įsigyti tik konkretaus prekės ženklo vaistą, o tada sunku tikėtis mažiausios kainos. Kai vaistus vis viena perka, kam tiekėjui stengtis juos atpiginti? Galima net branginti.
Reikia racionalios vaistų vartojimo politikos, kuri gydytojus įpareigotų siūlyti žmonėms pigesnius, nors ir vienodai efektyvius vaistus. Iki šiol į tai nebūdavo kreipiama dėmesio.
