Mokesčiais skųstis (ne)galima
Mėnesinių pajamų ir išlaidų santykis Lietuvoje daugeliui kelia nepasitenkinimą, tačiau panašu, kad būsto išlaikymo kaštai mūsų šalyje nėra patys didžiausi. Europos Sąjungos pajamų ir gyvenimo sąlygų statistika (EU-SILC) byloja, kad net 40.9 proc. graikų, 15.9 proc. rumunų ir 15.6 proc. vokiečių būsto išlaikymui 2015 m. išleido daugiau nei 40 proc. gaunamų pajamų.
Lietuvoje šioje pavojingoje situacijoje yra atsidūrę beveik 10 proc. gyventojų, o tai bemaž atitinka bendrąjį ES vidurkį (11%). Tiesa, pastarasis būsto išlaidų ir pajamų palyginimo metodas kritikuojamas dėl duomenų nebendramatiškumo. Didelę įtaką galutiniams rodikliams daro nekilnojamojo turto įsigijimo ir nuomos kaštai, taip pat – NT mokesčiai. Atskirai vertinant išlaidas už komunalines paslaugas, Lietuva priklauso tai ES šalių kategorijai, kuriose namų ūkio išlaikymo išlaidos 2014-2016 m. augo sparčiausiai.
Minėtuoju laikotarpiu daugiausiai už gamtines dujas ES mokėjo Švedijos gyventojai. Gamtinių dujų kaina čia siekė 0.113 EUR už kWh. Pigiausiai – 0.033 EUR už kWh mokėjo Rumunijos gyventojai. Elektra brangiausia Danijoje (0,309 EUR už kWh), Vokietijoje (0.297 EUR už kWh) ir Belgijoje (0,257 EUR už kWh). Mažiausią kainą už elektrą mokėjo bulgarai (0,096 EUR už kWh) ir vengrai (0,111 EUR už kWh). Palyginimui šiandien Lietuvos gyventojai už dujas moka po 0,034 EUR/m3, o už elektrą priklausomai nuo pasirinkto plano – 0.094-0.114 EUR už kWh.
Trūksta sumanumo?
Skaitmenizuotų technologijų sklaida lėmė didelius pokyčius apmokant namų ūkių išlaidas. Pavyzdžiui, Švedijos gyventojai giliai nustebtų pamatę, kaip dalis lietuvių ranka pildo mokėjimų knygeles ir laukia pašto eilėse norėdami atsiskaityti už elektrą ar kitas paslaugas. Švedijoje bene anksčiausiai Europoje namų ūkiams priskirti išmanieji elektros skaitikliai, kurie patys perduoda tikslius suvartojimo rodmenis ir leidžia atsiskaityti be mokėjimo neatitikimų bei klaidų.
Vakarų Europoje šiandien įsitvirtinusi sumanaus atsiskaitymo (angl. „smart billing“) už komunalines paslaugas sąvoka. Ji apima: skirtingų sąskaitų sujungimą į vieną sąskaitą, nuotolinį skaitiklių parodymų nuskaitymą, mokėjimų balanso stebėjimą, automatinį tarifų ir paslaugų įkainių atnaujinimą, galimybę atsiskaityti mobiliuoju telefonu bei kitas vartotojams aktualias funkcijas. Prognozuojama, kad iki 2024 m. sumanaus atsiskaitymo sistemų rinka padvigubės.
Lietuvoje skaitmenizuoto atsiskaitymo už paslaugas infrastruktūra yra ankstyvoje vystymosi stadijoje. Kai kuriuose namų ūkiuose pamažu įvedinėjami skaitmenizuoti elektros ir šilto vandens skaitikliai.
Pozityvus pokytis – nuo 2005 m. Lietuvoje veikianti elektroninė atsiskaitymų už komunalines paslaugas sistema „Viena sąskaita“, sujungianti visų mėnesio paslaugų teikėjų sąskaitas į vieną.
Vilnius išleidžia daugiausiai
Sistemos „Viena sąskaita“ atstovų teigimu, lietuviai vis dažniau naudojasi moduliu, leidžiančiu stebėti sąskaitų balansą bei palyginti mėnesio išlaidas su sistemoje kaupiama kitų to paties regiono namų ūkių statistika: „Užsienio šalių patirtis rodo, kad elektros, dujų ir vandens suvartojimo stebėjimas ir palyginimas yra pirmas žingsnis link geresnio finansų planavimo ir sutaupymo.“
Bendrovės surinktais duomenimis, 2016 metais daugiausiai už komunalines paslaugas Lietuvoje mokėjo Vilniaus regiono gyventojai. Vidutinė vilniečių įmoka už dujas buvo 16.8 eurų, už elektrą – 21,86 eurų, už vandenį – 9,38 eurų. Vidutinė Kauno regiono gyventojų įmoka už dujas buvo 10.54 eurų, už elektrą – 17,18 eurų, už vandenį – 10,35 eurų.
„Vienos sąskaitos“ sistemoje registruoti Klaipėdos gyventojai už dujas per mėnesį išleisdavo vos po 6.12 eurų, už elektrą – 16,93 eurų, už vandenį – 11,69 eurų. Paradoksalu, jog vilniečių įmokos už pagrindines komunalines paslaugas buvo didžiausios, nors tiek vandens, tiek dujų, tiek elektros vidutinis sostinės namų ūkis per mėnesį suvartojo mažiau nei Kaune ar Klaipėdoje.
