Nelygybė Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse buvo nagrinėjama Vilniaus universiteto mokslininkų atliktame tyrime „Pajamų pasiskirstymo veiksniai: darbas, kapitalas ir gerovės valstybė“.
Tapo aktualu
„Apie šio tyrimo aktualumą daug aiškinti nereikia. Nuolat girdime, kad žmonės nepatenkinti, kad jų gyvenimas negerėja arba gerėja lėčiau, nei jie tikisi girdėdami apie ekonomikos augimą. Tai ne tik Lietuvos, bet ir viena aktualiausių problemų pasaulio mastu“, – kalbėjo socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjas Romas Lazutka.
Gerėjanti šalies ekonominė padėtis turėtų gerinti ir gyventojų finansinę padėtį, bet, R.Lazutkos teigimu, tai dar nieko negarantuoja – viskas atsiremia į tai, kaip pinigai valstybėje perskirstomi.
„Pajamų nelygybė tampa aktualiu klausimu ir politikoje, ir žiniasklaidoje – prieš keletą metų taip dar nebuvo. Statistikos departamentas jau prieš 20 metų darydami tyrimus įrodė pajamų nelygybę Lietuvoje, bet visuomenei tai nerūpėjo“, – sakė R.Lazutka.
Šiandien situacija pasikeitė: į nelygybę vis dažniau žiūrima ne tik iš ekonomikos, bet ir iš viešosios politikos perspektyvos – kokie socialinės politikos sprendimai lemia pajamų nelygybę ir ko imtis, kad ji šalyje mažėtų.
Kam atitenka pinigai?
2015 m. Lietuvoje BVP vienam gyventojui siekė 21,6 tūkst. eurų. Ar tai rodo, kiek pinigų tais metais gavo vidutinis lietuvis? Ne. Disponuojamos pajamos tais metais siekė beveik 16 tūkst. eurų.
„Jei lyginsime šiuos skaičius su kitomis šalimis, mūsų padėtis neprasta. Vidutiniškai turėtume gyventi geriau nei estai ar latviai“, – sakė R.Lazutka.
Norint suvokti, kur atsiranda pajamų nelygybė, pirmiausia reikia pažvelgti į funkcinį pajamų pasiskirstymą – kaip pajamos paskirstomas tarp žmonių, kurie pajamas gauna iš savo darbo arba kapitalo.
„Iškelta hipotezė, kad kapitalo pajamos auga greičiau nei visa ekonomika, jau nekalbant apie darbo pajamų grąžą“, – kalbėjo mokslo daktarė Aušra Razgūnė.
Dirba, bet neuždirba
Išties darbo pajamos, tai yra tos pajamos, kurios Lietuvoje gaunamos už atliekamą darbą, Lietuvoje per 20 metų tik mažėjo.
„Vienas iš pagrindinių veiksnių yra valdžios sektoriaus vartojimo išlaidos. Mažėjančios išlaidos neigiamai veikia darbo pajamų dalį. Tai reiškia, kad valstybė turi galimybių kovoti su nelygybe“, – pabrėžė A.Razgūnė.
Ji teigė, kad tinkamas pajamų perskirstymas leistų sumažinti nelygybę – iš savo darbo žmonės galėtų uždirbti daugiau: „Tarkime, profsąjungų galios mūsų šalyje yra labai mažos, tad vykdant perskirstymą būtina atsižvelgti į tas dalis, kurios turi mažiausias derybines galias.“
Prie pajamų nelygybės prisideda ir kiti veiksniai, tokie kaip importas ir eksportas – Lietuvoje dominuojant užsienio produkcijai, vis mažiau uždirba vietos gamintojai, – bei šešėlinė ekonomika, dėl kurios valstybė surenka mažiau pinigų ir gali mažiau jų perskirstyti.
„Darbo dalis ekonomikoje mažėja – darbuotojai gauna vis mažiau bendro pyrago vertės, o tai didina nelygybę“ – išvadą pateikė A.Razgūnė.
Situacija prasta
Kalbant apie pajamų nelygybę Lietuvoje, po pirminių pajamų pasiskirstymo Baltijos šalys neišsiskiria savo pajamų nelygybe iš kitų Europos Sąjungos (ES) šalių.
Bet perėjus prie disponuojamų pajamų, tai yra tų pinigų, kuriais po mokesčių, socialinių išmokų ir kito perskirstymo laisvai gali naudotis piliečiai, visi rodikliai šokteli į viršų – Latvija yra nelygybės „lyderis“ ES šalyse, o netoliese įsikuria ir Lietuva. Kas atsitinka?
„Visos Baltijos šalys nelygybę per įvairias socialines išmokas sumažina mažiausių mastu“, – pabrėžė mokslo daktarė Jekaterina Navickė.
Jos teigimu, oficiali statistika atskleidžia „optimistiškiausią“ scenarijų – reali situacija gali būti kur kas prastesnė.
Kaip (ne)stabdome nelygybę?
Kalbant apie veiksnius, vienas iš įprastų būdų nelygybei matuoti, yra tiesiog pažiūrėti kokia nelygybė yra prieš visus mokesčius ir kokia ji tampa po perskirstymo.
„Nelygybės sumažėjimo nėra. Tai reiškia, kad mūsų socialinė politika nesumažina nelygybės“, – sakė J.Navickė. Progresyviausi ir labiausiai nelygybę mažinantys mokesčiai yra Estijoje.
Prie nelygybės mažinimo iš socialinių išmokų labiausiai prisideda pensijos, tačiau kitos išmokos mažai pagerina mažiau uždirbančių padėtį.
Nelygybę Lietuvoje didina pirminės pajamos – algos mūsų šalyje labai skiriasi ir šis skirtumas tik auga, o mokesčiai nelygybės nemažina.
Skaičiai iš ties kalba už save – 20 proc. aukščiausias algas uždirbančių žmonių Lietuvoje gauna 50 proc. viso atlyginimo fondo, o 20 proc. mažiausiai uždirbančių gauna apie 4-5proc. bendro atlyginimų fondo.
„Jei paimtumėme visą pajamų augimą, tai 15 proc. turtingiausių gavo 40 proc. viso pajamų augimo, o 15 proc. neturtingiausių tik 4-5proc. Tai ir yra atsakymas į klausimą, kodėl žmonės emigruoja ir kodėl žemesnes pajamas gaunantys žmonės nejaučia augančios ekonomikos poveikio“, – apibendrino J.Navickė.
