Daugeliu atvejų valstybė skatina tokį kaupimą taikydama įvairias mokesčių lengvatas. Pavyzdžiui, jei žmogus savo pensijai skiria 40 svarų, o darbdavys savo ruožtu dar 30 svarų per mėnesį, tai valstybė prideda dar bent 10 svarų (ar daugiau, priklausomai nuo pasiektos pajamų mokesčio kartelės). Taip bendra suma – 80 svarų – kas mėnesį keliauja į jo būsimos pensijos fondą. Tai yra mokesčių lengvata, kai iš esmės tie pinigai pervedami į pensijos sąskaitą prieš nuskaičiuojant mokesčius. Taip valstybė prideda papildomą įnašą. Šis pavyzdys galioja, jeigu darbuotojas moka 20 proc. dydžio pajamų mokestį, o jei darbuotojo mokamas pajamų mokestis siektų 40 proc., tai valstybės mokestinė parama pensijai kaupti jau būtų ne 10, o 20 svarų.
Net ir per televiziją gali pamatyti socialinę reklamą, kuria valstybė skatina kaupti senatvei, naudotis taikomomis pensijų kaupimo galimybėmis. Reklama skatina žmones susimąstyti, ar jie tikrai daro viską, kad pasirūpintų oria senatve. Na, o verslas tai aktyviai naudoja darbuotojams motyvuoti: tiek įvairius papildomo kaupimo pensijai modelius, tiek kitus finansinio saugumo instrumentus (pvz., mokėdami už savo darbuotojus visas arba dalį jų gyvybės draudimo įmokų).
Britų valdžia supranta, kad galima ir nieko nedaryti, bet tada žmonės tikrai nesukaups senatvei pakankamai ir sulaukę pensijos paprasčiausiai skurs.
– Ar patys britai noriai naudojasi šiomis galimybėmis?
– Žinoma, yra visokių žmonių, bet bendras sąmoningumo, atsakomybės už savo ateitį jausmas Jungtinėje Karalystėje yra didesnis. Pats gyvendamas Londone matau, kad tai įgyjama iš kartos į kartą – dažniausiai tėvai yra tie žmonės, kurie pirmiausia įskiepija finansinės atsakomybės jausmą vaikams.
Štai vienas konkretus pavyzdys, kuris mane iki šiol stebina. Turiu draugą anglą, prieš septynerius metus mes su juo kartu pradėjome dirbti viename darbe.
Prisipažinsiu, buvau ištiktas šoko, kai jis man pasakė, kad vos gavęs savo pirmą algą iškart atsidėjo 20 procentų būsimai pensijai. Atmenu, kad anuomet, dar tik apšylant kojas Londono Sityje, man tai atrodė labai keista: juk buvome ką tik po studijų, kai atrodė, kad pagaliau gali pagyventi sau ir paprasčiausiai pasidžiaugti gyvenimu. Aš to nesupratau, man atrodė, kad ta pensija dar labai toli ir čia kone pinigų metimas į balą. Tuo metu mano draugas anglas paaiškino, kad jį taip auklėjo tėvai – jie įskiepijo atsakomybės jausmą už savo ateitį, kad reikia pradėti taupyti ateičiai kuo anksčiau, nes priešingu atveju pinigus tiesiog iššvaistysi ir to net nepajusi. Ilgainiui gyvendamas Londone aš ir pats supratau, kad jis buvo teisus – tai tam tikra prasme padėjo keistis ir mano požiūriui.
– Kokių dar būdų randa britai savo finansinei padėčiai senatvėje pasigerinti?
– Pastebėjau, kad britai, skirtingai nei žmonės Lietuvoje, taip neprisiriša prie savo būsto: kol yra jauni ir uždirba daugiau, jie investuoja į erdvesnį būstą arba esantį arčiau centro (jei tik yra tokia galimybė), o sulaukę pensinio amžiaus jį parduoda ir įsigyja paprastesnį būstą. Taip gaunama atliekamų lėšų, kurias galima skirti pragyvenimui, kelionėms ir pan.
Gana populiaru tarp britų pensininkų yra parduoti būstą Jungtinėje Karalystėje ir išsikelti gyventi kur nors į Pietus, kur nekilnojamasis turtas gerokai pigesnis – pvz., į Ispaniją ar Italiją. Teko girdėti pasakojant, kad dviejų kambarių butą Londone (net ne centre, o kiek tolėliau – 3-4 zonoje) pardavę britai įsigyja visą vilą Ispanijoje. Panašiai mąsto ir nemažai lietuvių, dabar dirbančių ir gyvenančių Jungtinėje Karalystėje: galvoja, kad aš dabar čia pagyvensiu, užsidirbsiu neblogą pensiją, o sulaukęs senatvės įsigysiu kokį sodo namelį Lietuvoje ir grįžęs čia ramiai sau gyvensiu.
Nekilnojamasis turtas Londone iš tiesų brangus: žinau, kad jei pirkčiau čia būstą, turėčiau skolintis iš banko mažiausiai pusę milijono svarų, o taip pat reikėtų iš karto įnešti ne mažiau kaip 5-10 proc. dydžio pradinį įnašą.
Tačiau nekilnojamasis turtas yra tik viena iš galimybių, padedanti sugeneruoti papildomas pajamas senatvėje. Finansinių instrumentų taupyti ateičiai yra daug ir įvairių, ypač Jungtinėje Karalystėje. Be to, pasikliauti tik vienu pajamų šaltiniu senatvėje nėra saugu.
Tyrimai rodo, kad senatvei papildomai kaupia maždaug du trečdaliai britų. Beje, britų nuomone, senatvei būtina atsidėti bent 12 proc. savo pajamų – tai vertinama kaip minimali kaupimo ateičiai riba. „Scottish Widows Retirement Report 2016” duomenimis, savo senatvei pakankamai atsideda 53 proc. 30-50 metų amžiaus britų, o tarp įkopusių į šeštą dešimtį šis rodiklis siekia 64 proc. Tuo tarpu likusieji taupo dar nepakankamai – taigi ir britams dar yra kur tobulėti.
– Lietuvoje jau tapo įprasta gyventi nuo reformos iki reformos: kaupimą senatvei skatinantys įstatymai yra nuolat keičiami. Stabilumo nebuvimas skatina žmonių nepasitikėjimą – jie nežino, kaip elgtis, nes bet kurią dieną gali sulaukti naujos „dovanėlės“ iš valdžios. Ką jūs patartumėte tokioje situacijoje?
– Didelio politinio stabilumo nėra ir Jungtinėje Karalystėje, įstatymai čia keičiami gana dažnai, bet pamatiniai principai nesikeičia. Valstybė nuolat ieško būdų, kaip tobulinti sistemą, kad ji labiau skatintų žmones taupyti ateičiai, didinamos ir darbdavių įmokos į darbuotojų pensijų fondus.
Lietuvos žmonėms aš patarčiau susikurti savo finansinės gerovės pamatus ir gyventi taip, kad galėtum jaustis saugus nepriklausomai nuo to, kokia politinė jėga ateis į valdžią ir kokia nauja reforma bus įgyvendinta.
