Ir štai šią akimirką pelėdos statula atgyja. „Kvailiai! Kada pagaliau suprasite, kad manęs neįmanoma nužudyti? Metai po metų mane deginate šioje giraitėje. Tačiau vos iš čia išvyksite, negi nelauksiu jūsų prie įėjimo kaip tai nutinka amžiais?“
Iš abiejų statulos pusių išsiveržia fontanai, o žyniai kreipiasi į didžiulę pelėdą. „Kviečiame tave, o didysis visų mirtingųjų išminties simboli, Bohemijos Pelėda! Duok mums patarimą!“
Ir ūmai viskas pasikeičia: ugnys užgęsta, iš už medžių pasirodo pučiamųjų orkestras dryžuotomis striukėmis ir skrybėlėmis, grojantis regtaimą. Taip prasideda eilinis sezonas Bohemijos giraitėje – vienoje slapčiausių JAV vietų.
Lėbavo kiek pajėgė
Palyginti su šiais klubais, Bohemijos giraitės klubas – visiškas jaunuolis. Mat jis atsidarė tik 1872 m. San Fransiske aktoriaus Henry Edwardso dėka. Klubas pavadintas taip dėl to, jog anuomet jungė bohemą: artistus, rašytojus, muzikantus. Praėjus šešeriems metams nuo įkūrimo, įvyko pirmasis „posėdis“ gamtoje, nes H.Edwardsui prisiėjo išvykti į Vašingtoną.
Nemokamas alus, vynas ir stiprieji gėrimai liejosi upėmis, intymią atmosferą kūrė japoniški šviestuvai, o persigėrę svečiai užmigo tiesiog ant sekvojos spyglių. Toks lėbavimas visiems patiko, todėl jie imti rengti kasmet.
1893 m. nuolatiniai klubo lankytojai susirinkimams nusižiūrėjo vieną iš sekvojų giraičių, kurią per šešerius metus išpirko iš jos savininko. Palaipsniui klubo nuosavybėn perėjo ir aplink esančios žemės. Taip atsirado Bohemijos giraitė.
Vorai čia neateina
Kaip ir anksčiau į kasmečius klubo susitikimus kviečiami pasižymėję menų atstovus. Tačiau visas kitas svečių kontingentas pasikeitė iš esmės. Dabar tai – įtakingi verslininkai ir politikai, žiniasklaidos magnatai ir bankininkai. Sąrašas daro įspūdį: JAV prezidentai Ronaldas Reiganas, Richardas Nixonas, Theodore'as Rooseveltas, Herbertas Hooveris, George'as Bushas vyresnysis, buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris ir daugelis kitų, lemiančių JAV ir viso pasaulio ateitį. Beje, kone visi – iš Respublikonų partijos ar jai prijaučiantys.
O būtent čia, neformalioje Bohemijos giraitės aplinkoje, sprendžiamos politinės ir ekonominės problemos, mezgami ryšiai tarp pasaulio galingųjų.
Giraitėje – 118 miegamųjų namukų. Kiekvieno jų – sava paskirtis. Pavyzdžiui, „Mandalay“ įsikuria politikai, investuotojai, kariniai kontraktininkai, „Cave Man“ - analitikai, naftininkai, mokslininkai ir žiniasklaidos magnatai, „Hideaway“ - karinių struktūrų atstovai.
Tačiau svarbiausi įvykiai nutinka renginiams skirtose erdvėse: keturiose scenose ir dviejose patalpose, kur maitinamasi. Beje, vienoje jų 1942 m. buvo sutarta dėl Manhatano projekto, pasibaigusio atominės bombos sukūrimu. Ir kaipgi be Pelėdos šventyklos, kur rengiamas gausybe gandų apaugęs aukojimo ritualas.
Mįslinga auka Didžiajai Pelėdai
“Iliuminatai ir vėl imasi savo satanistinių ritualų“, „ant laužo sudegintų žmonių pelenai naudojami demoniškose ceremonijose“, „turtingi satanistai-homoseksualai vėl susirinko į velnišką sueigą“. Panašiomis mįslėmis kasmet pasipuošia sąmokslų teorijų mėgėjų tinklapiai. Siaubu persmelktą tekstą lydi kuklūs vaizdo įrašai, kuriuose galima įžvelgti ilgais rūbais vilkinčius žmones, deglus ir didžiulę pelėdos statulą.
Patys Bohemijos giraitės klubo nariai tvirtina, jog viskas kur kas proziškiau. Aukojimo ritualas iš tiesų yra, tačiau per jį niekas nežūsta ir netgi nesužalojimas. Šią tradiciją dar 1881 m. sumanė klubo įkūrėjai. Ši ceremonija vadinama „Rūpesčių deginimas“ ir simbolizuoja apsivalymą nuo visų išorės pasaulio rūpesčių. Tai lyg auka rūpesčių demonui.
Betoninė pelėdos statula – išminties simbolis – atsirado 1929 metais. Nuo tol aukojimo ritualas vyksta tik prie jos. Pati statula – tuščiavidurė, joje – speciali aparatūra.
Tačiau metai po metų pačiame klubo susiėjimo įkarštyje prie Bohemijos giraitės rengiami piketai, keliami plakatai su užrašais apie rūpesčių atgaivinimą. Taip mėginama sugėdinti pasaulio galinguosius ir priminti jiems, kad nuo problemų už sekvojų sienos nepasislėpsi.
Klube – tik vyrai
Dar viena Bohemijos giraitės klubo ypatybė – tai išskirtinai vyriškas klubas. Per visą istoriją čia buvo įleistos tik keturios moterys. Taip nutiko per pirmuosius klubo veikimo metus ir tai tik pažeidus statutą. Jos buvo garbės viešnios. Kai 1928 m. mirė paskutinė šių moterų, poetė Ina Donna Coolbrith, daugiau moterų šiame klube nebebuvo.
Iki tam tikro laiko moterų nesirinko net ir kaip aptarnaujančio personalo. 1978 m. klubo priešininkai Bohemijos giraitės klubui iškėlė ieškinį, kuriuo reikalavo lygiomis teisėmis darbui samdyti kaip ir vyrus, taip ir moteris. Teismo procesas tęsėsi iki pat 1996-ųjų. Tais metais Bohemijos giraitės klubui teko nusileisti. Šiandien moterys gali dirbti net ir per renginius Bohemijos giraitėje, tačiau tik dieną ir tik tam nustatytose zonose.
Tokios griežtos normos, pagal kurias į klubą įleidžiami tik vyrai, negalėjo nepaskleisti gandų, esą Bohemijos giraitėje vyksta homoseksualų orgijos. Žibalo į ugnį 2004 m. įpylė „The New York Post“, išsiaiškinęs, jog vienas personalo narių – ne kas kitas, o homoseksualų porno filmų žvaigždė Chadas Savage'as.
Neretai šiame kontekste minimas ir prezidentas R.Nixonas, kuris yra pasakęs: „Ten tiek homoseksualų, ypač iš San Francisko. Aš bijau net ranką paduoti tam, kas yra iš šio miesto“.
Tačiau gandai lieka gandais. Bohemijos giraitės klubas pareiškė, jog Ch.Savage'o porno aktoriaus karjera – jo asmeninis reikalas, kol jis susitvarko su savo pareigomis, o R.Nixono frazė veikiau panaši į juoką, todėl rimtai jos vertinti nederėtų.
Atsiranda ir tokių, kurie ryžtasi kitaip kovoti su tariamu blogiu. Štai 2002 m. policija sulaikė 37-erių Richardą McCasliną, mėginusį padegti giraitę. Vyras dėvėjo kaukę su išpiešta kaukole ir mėlyną kombinezoną su raudonu užrašu „Iliuzinis patriotas“. Policijai R.McCaslinas aiškino pasiryžęs padegti velnių lizdą po dokumentinio filmo apie satanistų apeigas Bohemijos giraitėje, siejamas su mažamečių išprievartavimu.
Kas gi ta Bohemijos giraitė, bandė aiškintis britų žurnalistas Jonas Ronsonas, filmavęs dokumentinę juostą apie Bohemijos giraitės klubą ir jos narius.
„Mane visą laiką persekiojo visa apimantis nebrandos pojūtis: visi tie žmonės, mėginantys pamėgdžioti Elvį, pseudopagoniški baugoki ritualai ir besaikis gėrimas. Panašu, jie savo srityse pasiekė aukštumų, tačiau emociškai užstrigo mokykliniuose metuose“.
Parengta pagal užsienio spaudą
