– Prieš savaitę kalbėjome apie dideles maisto kainas Lietuvoje. Kaip tik socialdemokratai siūlo lengvatinį pridėtinės vertės mokestį pagrindiniams maisto produktams. Ar pritartumėte tokiam siūlymui?
– Pritarčiau visiems siūlymams ir jie svarstytini, jei būtų galutinė nauda vartotojui. Kad mokesčių sumažinimas tiesiogiai palies būtent vartotoją, o ne liks prekybininkui, šiandien tikrai nesame dėl to tikri. Kitas aspektas – kalbant apie galimus mokestinius pakeitimus dėl maisto produktų, pasakymas „pagrindiniams“ rodo, kad kažkam reikės nustatyti, kas yra pagrindinis. Vienam vienas pagrindinis, kitam – kitas.
Reikia kalbėti apie visus maisto produktus apskritai ir skaičiuoti, kaip tai atsilieps valstybės biudžetui, kaip galimi praradimai bus kompensuojami kitais mokesčiais. Be to, svarbus ir kitas kelias – gausinti ir didinti gyventojų pajamas, kad jie, daugiau uždirbdami, galėtų įsigyti tuos maisto produktus.
– Susidaro įspūdis, kad prekybininkai tarsi nevaldomi – jei palengvinimai atsirastų, vis tiek jie išeitų prekybininkų naudai. O dabartinė konkurencija irgi kainų nemažina. Ar įmanoma suvaldyti prekybininkus, ar valdžia neturi jokios galios?
– Kalbant apie rinkos ekonomiką, suvaldymas galimas vieninteliu būdu– konkurencija. Konkurencija geriausiai sprendžia tokio pobūdžio klausimus. Atsiradus naujiems
O dėl mokesčių valstybė neturi jokių svertų reikalauti arba reguliuoti kainas. Taip, per mokestines lengvatas galima tai padaryti, bet kartoju – kokia ir kam (ar vartotojui, ar, kaip labai dažnai būna, prekybininkui) bus galutinė nauda, šiandien tikrai užtikrintumo nėra.
– Apžvalgininkas Rimvydas Valatka, reaguodamas į maisto kainas, rašė: „Ar išvis girdėjote iš Skvernelio, kokia jo vizija? Ar Lietuva būtinai turi tapti brangia šalimi, kurioje pusė piliečių visą laiką važiuos apsipirkti į Lenkiją, o greitai ir turistai sausai kimš atsivežtus sumuštinius, nes restoranai, kavinės ir barai taps per brangūs.“ Kokia jūsų vizija?
– Lietuva gyvena rinkos sąlygomis. Kalbant apie mūsų maisto produktų rinką, dar kartą galiu pakartoti, kad mūsų rinka nėra didelė. Tik didelė konkurencija gali daryti įtaką maisto produktų kainų mažėjimui, o jos nebuvimas – didėjimui. Kad nebūtų išankstinių kartelinių susitarimų, tam mes turime ir Konkurencijos tarybą, kuri tai prižiūri.
Taigi manau, kad mūsų tikslas – padaryti taip, kad žmonės galėtų daugiau uždirbti, užsidirbti ir, kalbant apie būtinų poreikių patenkinimą, galėtų daugiau sau leisti.
Dar kartą pabrėžiu – visos mokestinės lengvatos, kurios tikrai svarstytinos, pirmiausia turi būti subalansuotos. Ir reikia nepamiršti, kad biudžetas yra surenkamas iš atitinkamų mokesčių. Vienoje vietoje mažinant, stipriai mažinant, reikia galvoti, kokiais būdais tie biudžeto praradimai gali būti kompensuojami.
– Taigi vizija – leisti žmonėms užsidirbti ir sudaryti konkurenciją?
– Manau, kad normalus elementarus dalykas – gausinti mūsų dirbančių žmonių pajamas, kad jie, gaudami didesnius atlyginimus, galėtų tenkinti savo poreikius. Vienareikšmiškai mes turime sudaryti sąlygas verslui plėstis, atsinaujinti, kurti darbo vietas. Aš suprantu, kad tam tikra marksizmo dvasia arba šmėkla vis dar klaidžioja ne tik po Europą, bet ir po Lietuvą, tačiau kito varianto mes neturime.
– Mokytojai ir aukštųjų mokyklų dėstytojai laukia aiškumo dėl atlyginimų kitais metais. Kokios galimybės, jūsų manymu, kelti atlyginimus ir gerinti padėtį švietimo sistemoje apskritai?
– Aš apie visas sistemas (ar tai liestų statutinius pareigūnus, ar mokytojus, mediciną, socialinius darbuotojus) galiu pasakyti principinį dalyką – pirmiausia turi būti atlikti tam tikri namų darbai. Mes turime kalbėti apie sistemų efektyvumą.
Jei sistemos veikia neefektyviai, yra imlios resursams, bet neduoda jokios grąžos, investuoti į neefektyvias sistemas tikrai būtų rizikinga. Dėl to pirmiausia turi būti atitinkami struktūriniai pokyčiai, struktūrinės reformos, o tada, kai matysime, kad sistema tikrai efektyviai tvarkosi, galima bus kalbėti apie finansavimo pokyčius kitais metais.
Noriu pabrėžti, kad mokytojų atlyginimų pokyčiai tikrai bus, pajamos gausės. Įgyvendinus mokestines pertvarkas, kurias siūlo vyriausybė, [...]tikrai pajamų pagausėjimą bet kokiu atveju pajus. Kaip jau ne kartą minėjau, kitų metų tikslas – palengvinti būtent mažiausias pajamas gaunančių žmonių gyvenimą. Tos pozicijos turime ir laikytis.
– Tai ir pedagogai kitąmet gaus didesnius atlyginimus?
– Be abejo, tai liečia visus žmones, kurie dirba tiek privačiajame sektoriuje, tiek viešajame sektoriuje. Priklausomai nuo jų pajamų, šeimos sudėties, jie tikrai tą pagausėjimą turėtų pajausti. Kalbu ir apie socialiai pažeidžiamiausius mūsų visuomenės narius.
– Bet kažkokio specifinio didinimo pedagogams ir aukštųjų mokyklų dėstytojams neplanuojama? Bus keliama tik bendrąja tvarka?
– Planuojama. Kaip jau minėjau, įgyvendinant ir aukštojo mokslo reformą. Vienas iš aukštojo mokslo reformos tikslų – profesorių, tyrėjų, dėstytojų atlyginimų kėlimas. Lygiai tas pats pasakytina ir apie vidurinį mokslą.
– Sakote, kad švietimo sistema turėtų veikti efektyviau. Ką turite omenyje?
– Pirmiausia – kokybę, kad mes kalbėtume apie darbo rezultatą, t. y. mokinių pasiekimus. Toliau kalbame apie mokyklų tinklą, mokyklų administracijos sutvarkymą ir galiausiai mokytojų krūvio nustatymą.
Tai ir etatinio darbo apmokėjimo įvedimo projektas. Jį įvedus ir nustatant mokytojams atitinkamą krūvį, bus reguliuojami darbo užmokesčiai.
– Gal tas atitinkamas darbo krūvis atsiras ir padidės, kai atsiras ir didesni atlyginimai?
– Toks požiūris „kaip mums moka, taip mes dirbame“, manau, yra neteisingas.
– Manote, kad pedagogai turėtų dar daugiau dirbti, kad būtų geresni rezultatai, o tada gal ir atlyginimai bus didesni?
– Manau, kad mokytojams pagrindinė motyvacija turėtų būti moksleivių pasiekimai, jų kokybė. Mes tokius mokytojus tikrai turime motyvuoti ir socialinėmis garantijomis.
