„Dažnai kalbame apie Lenkiją, Latviją, o jose PVM tarifas maisto produktams yra mažesnis, todėl ir turime svarstyti PVM tarifo maistui mažinimą Lietuvoje“, – sako A. Butkevičius, pastebėdamas, kad be vyriausybės pagalbos didinti konkurenciją ir vidaus rinkoje – šansų mažai.
Socialdemokratams siūlant lengvatinį pridėtinės vertės mokestį pagrindiniams maisto produktams, premjeras S. Skvernelis sako, kad būtų galima pritarti visiems pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatų siūlymams, jei galutinę naudą gautų vartotojas, bet didžiausia tikimybė, kad ta nauda liktų prekybininkams.
Be to, kaip LRT radijui sako premjeras, keblu yra įvardyti, kurie maisto produktai yra pagrindiniai, kuriems galėtų būti taikoma lengvata. Todėl premjeras teigia, kad geriausias būdas mažinti maisto produktų kainas – konkurencija.
„Lietuva gyvena rinkos sąlygomis. Kalbant apie mūsų maisto produktų rinką, dar kartą galiu pakartoti, kad mūsų rinka nėra didelė. Tik didelė konkurencija gali daryti įtaką maisto produktų kainų mažėjimui, o jos nebuvimas – didėjimui. Kad nebūtų išankstinių kartelinių susitarimų, tam mes turime ir Konkurencijos tarybą, kuri tai prižiūri“, – teigia jis.
Be to, pasak S. Skvernelio, svarbus ir kitas kelias – „gausinti ir didinti gyventojų pajamas, kad jie, daugiau uždirbdami, galėtų įsigyti tuos maisto produktus“.
Konkurencinę kovą su kaimynais pralaimime
Buvęs premjeras A. Butkevičius pažymi, kad Lietuva yra viena nedaugelio ES šalių, kuriose negalioja lengvatinis PVM tarifas maisto produktams, todėl konkurencinė kova su kaimyninėmis šalimis – pralaimima.
„Vertinant ES valstybių mokestinę politiką maisto produktams, jei gerai pamenu, tik trijose ES šalyse PVM tarifas maisto produktams nėra mažesnis. Suvaldyti arba sumažinti maisto produktų kainas yra du keliai. Pirmas kelias – konkurencinis, įvertinant konkurenciją vidaus rinkoje ir su kaimyninėmis valstybėmis. Dažnai kalbame apie Lenkiją, Latviją, o jose PVM tarifas maisto produktams yra mažesnis. Turint mintyje tai, kaip tik ir reikalingas vyriausybės apsvarstymas sumažinti PVM tarifą maistui“, – kalba A. Butkevičius.
Pirmiausia, pasak pašnekovo, būtų galima pradėti nuo mėsos, paukštienos ir galbūt jų gaminių. Išsyk mažinti PVM tarifą kelioms maisto produktų grupėms, A. Butkevičiaus teigimu, gali būti pernelyg skausminga biudžetui, todėl, atlikus skaičiavimus, tai būtų galima daryti po truputį.
„Tačiau, kad neatsitiktų taip, kaip nutiko įvedus eurą, kai prekybinės įstaigos pradėjo kainas kelti, sumažinus PVM tarifą iki 5 ar 9 proc., maisto produktų kaina turėtų sumažėti panašiai ir vyriausybė turėtų įpareigoti Vartotojų teisių apsaugos tarnybą stebėti ir analizuoti situaciją“, – teigia buvęs premjeras.
A. Butkevičius sako, kad niekas negali paneigti, jog konkurencija tikrai mažina prekių ir paslaugų kainas, tačiau Lietuvoje šiuo požiūriu yra prasta.
„Lietuvoje Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) labai griežtai vykdė mažų maisto produktų gamybos įmonių peržiūrą rajonuose, miesteliuose ir praktiškai visas jas uždarė. Kalbant apie mėsos perdirbimo įmones, liko tik didžiosios. Jei, pavyzdžiui, nuvyksite į Lenkiją, daugybę tokių mažų rajoninių įmonių ten rasite“, – vidaus konkurencijos padėtį su kaimynine Lenkija lygina A. Butkevičius.
Pasak pašnekovo, konkurencija šalyje pati savaime sunkiai gali atsirasti ir čia būtinas vyriausybės įsikišimas.
„Į rinką norint ateiti naujam investuotojui, ypač Lietuvoje, kur, pavyzdžiui, mėsos perdirbimo įmonės stambios, įsisavinusios naujas technologijas, be valstybės finansinės paramos vargu, ar kas investuos.
Vienas iš būdų skatinti konkurenciją yra panašus į tą, kuriuo praėjusi vyriausybė sprendė gyvulininkystės nykimo problemą. Tuomet buvo sukurta skatinimo programa, numatyta ES parama, ir per dvejus metus gyvulių skaičius išaugo dvigubai. Taigi, manau, kad turėtų atsirasti programa, kuria regionuose būtų skatinama gamyba“, – tikina A. Butkevičius.
Siūlo akylesnei būti ir Konkurencijos tarybai
SEB banko vyriausiasis analitikas Tadas Povilauskas sako, kad premjeras S. Skvernelis, kalbėdamas apie būdus mažinti maisto produktų kainas, įvardijo idealiausią scenarijų, kuris būtų sveikiausias Lietuvai, jos biudžetui.
„Kainas konkurencija visuomet mažina, tačiau klausimas, kiek tai įmanoma. Premjeras per dieną ar dvi negali priimti sprendimų, kurie padidintų konkurenciją didmeninėje ar mažmeninėje prekybos rinkoje, nes čia veikia daug veiksnių.
Užsienio prekybininkai supranta, kad Lietuvoje gyventojų skaičius mažėja, rinka traukiasi, tad mažmeninė rinka daliai potencialių investuotojų nėra įdomi. Todėl apie konkurencijos didinimą, ypač prekybos srityje kalbėti yra sudėtinga, tai savaime nesigauna“, – teigia pašnekovas.
Pasak ekonomisto, socialdemokratai yra teisūs sakydami, kad vienas iš sprendimų yra mažesni PVM tarifai maistui. Tik, anot T. Povilausko, iš tiesų labai sunku yra susekti tikrąją PVM tarifo sumažinimo įtaką kainai: maisto produktų kainos nemažai svyruoja, nes yra susijusios su pasaulinėmis žaliavų kainų tendencijomis.
„Ką dar gali daryti valdžia, tai stebėti, ar tikrai nėra konkurenciją ribojančių įstatymų, ar pačios prekybos įmonės nesiima kažkokių kartelinių susitarimų. Galima įtarti, kad kai kur konkurencijos trūksta, nes patys rinkos dalyviai susikuria sau labai palankias sąlygas ir tiesiog taip lengvai neįleidžia konkurentų.
Taigi Konkurencijos tarybos akylas darbas padėtų konkurencijai, kad tikrai nebūtų ribojimų, dėl kurių vartotojai permoka, prekybininkams susikūrus sau patogias sąlygas. Tai yra sudėtingas kelias, tačiau tai reikia daryti“, – sako jis.
Pritaria T.Povilauskui
Konkurencijos tarybos pirmininko pavaduotoja Jūratė Šovienė pritaria SEB banko vyriausiojo analitiko Tado Povilausko nuomonei, kad valdžia turėtų stebėti, ar nėra konkurenciją ribojančių įstatymų.
„Privalomas teisės aktų projektų poveikio konkurencijai vertinimas galioja nuo 2012-ųjų. Deja, iki šiol nesame gavę nė vieno teisės akto projekto, kurio lydimuosiuose dokumentuose būtų pateikiamas toks vertimas. Praėjusiais metais įvertinome apie 400 teisės aktų projektų ir pusei jų teikėme pastabą – „projekto nuostatos gali riboti konkurenciją“.
Tenka apgailestauti, kad tik dalis projektų rengėjų paiso Konkurencijos tarybos įspėjimų dėl pasekmių, kurios gali išryškėti tik ilguoju laikotarpiu, – atkreipė dėmesį J. Šovienė. – Reikia suprasti, kad konkurencijos apsauga nėra tik Konkurencijos tarybos atsakomybė. Kiekviena valstybės institucija, atsakinga už tam tikros srities reguliavimą, privalo siekti apsaugoti konkurenciją vartotojų labui, o ne pirmiausia nustatyti kliūtis įeinantiems į rinką, apsaugą jau rinkoje veikiantiems, siūlyti kainų reguliavimą, o po to dairytis, ar pamatys Konkurencijos taryba ir kokią poziciją ši institucija pareikš.“
Ji pripažino, kad tose rinkoje, kur konkurencijos trūksta, kaip pastebėjo ir T. Povilauskas, rinkos dalyviai turi palankesnes sąlygas sudaryti konkurenciją ribojančius susitarimus. Tačiau, jeigu rinkoje veikia tik keli dalyviai, jie ir nesudarę draudžiamo susitarimo turi palankias sąlygas sekti vieni kitų elgesį. Tokie veiksmai nėra ir negali būti draudžiami.
„Tose srityse, kur nustatytas perteklinis, protekcionistinis, ekonomiškai nepagrįstas reguliavimas, verslas prisitaiko arba keldamas kainas, arba optimizuodamas sąnaudas, pasitraukdamas į šešėlį ar vengdamas mokėti mokesčius. Ne paslaptis, kad tokios sritys yra palankios ir korupcijai vešėti.
Jeigu rinkoje konkurencija pernelyg silpna, įmonės renkasi paprasčiausią kelią – pakelti kainas. O kuo lengviau patekti į rinką, kuo mažiau biurokratinių kliūčių taikoma, tuo veiksmingesnė konkurencija, ir efektyvesnės įmonės turi galimybę pakeisti neefektyvias. Be to, konkurencingoje rinkoje sudaryti kartelį gana sudėtinga“, – aiškino J. Šovienė.
