Gaisrai muziejuose visame pasaulyje kyla dėl įvairių, kartais netgi netikėtų, priežasčių, o dešimtis milijonų siekiančią žalą juose saugomoms vertybėms padaro tiek ugnis, tiek ir jai gesinti naudojamas vanduo. Apie žalas muziejams, saugomoms vertybėms ir apie jų draudimo specifiką pasakoja Linas Laugalis, „Compensa Vienna Insurance Group“ Produktų ir rizikos vertinimo departamento vadovas.
Neseniai Rumšiškių liaudies buities muziejuje kilęs gaisras dar nėra iki galo ištirtas – kaip skelbta viešojoje erdvėje, tęsiasi ikiteisminis tyrimas. Tačiau ši nelaimė liudija muziejinių vertybių draudimo temos svarbą ir ragina kalbėti apie jos specifiką.
Kodėl kyla gaisrai muziejuose?
Istorijoje gausu pavyzdžių, kuomet netikėtai kilę gaisrai nuniokoja muziejus ir sunaikina arba gerokai apgadina juose saugomas vertybes. Vienas tokių pavyzdžių – Italijos Turino mieste esančioje „Castello di Moncalieri“ karališkojoje rezidencijoje 2008 m. siautęs gaisras. Ugnis rimtai pažeidė į Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktą rezidenciją, liudijančią XVII-XVIII a. Europos architektūrą ir absoliučios monarchijos doktriną. Manoma, kad liepsnas, kilusias po medinėmis stogo konstrukcijomis, sukėlė renovacijos darbai, o jų padaryta žala siekė iki 10 mln. eurų.
Kiek anksčiau – 2005 m. – dėl nežinomų priežasčių Niurnbergo transporto muziejuje (Vokietija) kilęs gaisras rimtai pažeidė 24 antikvarinius lokomotyvus ir vežimėlius. Taip pat – pirmojo Vokietijos garo variklio kopiją. Tuomet skelbta, kad ugnies sukelti nuostoliai siekė apie 30 mln. eurų. Daugiau nei trigubai didesnė – 100 mln. eurų – žala suskaičiuota po renovacijos darbų 2008 m. sukelto gaisro Kvebeko arsenale, Kanadoje. Tai – istorinis pastatas, kuris iki gaisro buvo gerai žinomas dėl savo medinių pakabinamų lubų, vienintelių tokių ir didžiausių visoje Kanadoje.
Didesnę žalą ne gaisras, o liepsnoms gesinti skirtas vanduo padarė kunigaikštytės Anna Amalia bibliotekai Tiuringijos mieste (Vokietija). Ši biblioteka 1776 m. buvo viena iš pirmųjų visuomenei atvertų bibliotekų, o 2004 m. gaisras sunaikino didžiąją dalį pastato. Šiluma, ugnis ir vanduo visiškai sugadino apie 50 tūkst. tomų, keli tūkstančiai kitų buvo išgelbėti, tačiau smarkiai sugadinti. Apgadintų knygų atkūrimas tęsėsi aštuonerius metus po gaisro, o prarastų knygų įsigijimas, kaip buvo skelbiama, kad iš viso truks maždaug 30 metų. Žala – 80 mln. eurų.
Kaip nustatoma eksponatų vertė?
Muziejinės vertybės gali būti apdraustos nuo tų pačių rizikų – ugnies, vandens, gamtinių jėgų poveikio, vagysčių – kaip ir bet koks kitas turtas. Pagrindinis klausimas, jų vertės nustatymas, gali būti sprendžiamas keliais būdais. Pirmasis – draudimas vadinamąja rinkos verte, kuri apima ir kultūrinę bei meninę saugomų vertybių vertę. Ji gali būti tiksliai nustatoma pasitelkiant šioje srityje besispecializuojančius ekspertus. Antrasis – draudimas atkūrimo verte, kuri apima tiesioginius kaštus, patiriamus, pavyzdžiui, atstatant konkretų istorinį pastatą, bet nevertinant jo istorinės, kultūrinės ar meninės vertės. Trečiasis variantas – sutartinė suma, kuri nelaimės atveju išmokama kaip kompensacija.
Įprastai objektų vertė yra nustatoma pagal rinkoje esančių analogiškų objektų vertę, tačiau istorinės vertybės dažniausiai yra unikalios ir išskirtinės, todėl analogų joms rasti sudėtinga. Po nelaimių galima atkurti jų išvaizdą, bet ne unikalumą ar istorinę atmintį. Pavyzdžiui, Rumšiškių liaudies buities muziejuje sudegusius pastatus galima atstatyti, tačiau jie jau nebebus autentiški.
Taigi, pagrindinis iššūkis draudžiant muziejines vertybes yra jų vertės nustatymas, atsižvelgiant į jų kultūrinę, istorinę ar meninę reikšmę bei susitarimas, kokiu būdu bus apskaičiuotas nuostolio dydis ir mokama išmoka. Todėl dažnu atveju paveikslai ir kitos panašios vertybės, kurių iš esmės neįmanoma atkurti, yra draudžiamos tam tikra sutarta suma. Pastatai ar baldai gali būti apdrausti realia įsigijimo verte, ekspertų nustatyta verte arba galimiems realiems atkūrimo kaštams prilygstančia verte.
