Tuo nereikėtų stebėtis, jei jis būtų gydytojas, advokatas ar eilinis verslininkas. Tačiau W.Buffettas buvo žinomas kaip Volstrito finansininkas. O per 12 pastarųjų metų jis sukaupė vieną puikiausių investicinių portfelių JAV.“
Taip rašoma 1969 m. lakpričio 1-ąją amerikietiškoje „Forbes“ versijoje publikuotame straipsnyje. Jame yra ir daugiau informacijos apie tai, kokiais principais vadovaudamasi investuoja W.Buffettas.
„Apie W.Buffetto įžvalgas ir gebėjimus galima spręsti pagal šį pavyzdį: į kompaniją „Buffett Partnership“ 1957 m. jis investavo 10 tūkst. JAV dolerių, o dabar jos vertė siekia milijardus JAV dolerių. Per 12 metų nebuvo nė vienerių, kad kompanija būtų praradusi pinigus. 1962 m. augimo rodikliai pakilo 13 proc., o jau 1966 m. - 20 procentų.
W.Buffettas to pasiekė vadovaudamasis savais investavimo principais.
Garsiojo investuotojo taisyklės
Daugelis jaunų verslininkų, kurie tenkinasi tik skurdžiais rezultatais, praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje pradėjo nuo tokių pat investavimo idėjų. Tačiau po kurio laiko, vaikydamiesi paklausos vertybinių popierių rinkoje, jas pamiršo.
O štai W.Buffettas – priešingai – savo principų neišsižadėjo. Jis nesuka galvos apie kompanijas, kurių akcijų vertė remiasi naujomis tendencijomis, neinvestuoja į akcijas tų kompanijų, kurių vertę stipriai veikia išorės įvykiai. Jis niekada neprekiavo vertybiniais popieriais vardan greito uždarbio ir nesupirkinėjo menkai žinomų kompanijų.
W.Buffettas – ne prasto skonio kvailys. Pirkdamas akcijas jis vadovaujasi paprastais esminiais motyvais, o ne greita ir sudėtinga apskaita. Jo akcijos tam tikra prasme panašios į Omahą.
Per metus didelę naudą jam atnešė tokių kompanijų kaip „American Express”, “Cleveland Worsted Mills”, “Walt Disney”, “Studebaker” akcijos, o ne „Control Data”, “Xerox”, “Kentucky Fried Chicken” ar „Teledyne”.
W.Buffettas neperka konglomeratų. Nemato tame prasmės.
Ne W.Buffetto stilius
Tą patį galima pasakyti ir apie technologines kompanijas. „Aš jų nesuprantu. Tai – ne mano stilius“, - yra sakęs turtuolis.
Jis pasakoja apie save: „Williamas Norrisas iš kompanijos „Control Data” — artimasis iš žmonos pusės. Galėjau kompanijos akcijų įsigyti už 16 centų, tačiau paklausiau savęs: „Kam reikalinga dar viena kompiuterinė kompanija?“
Lygiai taip pat nematydamas prasmės „blizgančiose akcijose“ ir konglomeratuose jis niekina taip vadinamą numerologinį priėjimą prie fondų rinkos: grafikus, kainų judėjimo kreives, ribinius kursų pasikeitimus...
Jis fundamentalistas. „Aš – tai 15 proc. Phillipo Fisherio (amerikietis investuotojas – red.) ir 85 proc. Benjamino Grahamo (amerikietis ekonomistas ir profesionalus investuotojas – red.)“, - teigia W.Buffettas.
Tiek Ph.Fisheris, tiek B.Grahamas – garsūs fondų rinkos fundamentalistai. Pirmąjį galima pavadinti realaus pasaulio fundamentalistu, nes jis pirmiausia domėjosi kompanijos produkcija, žmonėmis ir santykiais su tarpininkais.
B.Grahamas yra parašęs knygas „Vertybinių popierių analizė“ (angl. „Security Analysis”) ir „Sumanus investuotojas“(angl. “The Intelligent Investor”). Jį galima vadinti statistikos fundamentalistu. Jis analizuoja pradinius statistikos duomenis, pardavimus, kapitalizaciją, aktyvus ir pan.
Akivaizdu, kad nė vienas metodų nepadės išsirinkti naujų vertybinių popierių, kurie, kaip viliamasi, turės didžiulę paklausą, nes tokie vertybiniai popieriai iš esmės neturi fundamentalių rodiklių, besiremiančių statistika.
W.Buffettas mokėsi pas B.Grahamą, po to dirbo kompanijoje „Graham Newman Corp.”. Tačiau pradėkime nuo pat pradžių.
Kaip pradėti tiesti kelią į sėkmę
W.Buffettas gimė 1930-aisiais Omahoje. 1942 m., kai jo tėvas buvo kaip respublikonų atstovas buvo išrinktas į JAV atstovų rūmus, persikėlė į Vašingtoną. 1952 m. tėvui išėjus į pensiją W.Buffettas persikėlė į Nebraskos valstiją, kur lankė universitetą ir svarstė apie fondų rinką.
“Ja domėtis ėmiau nuo 11 metų, kai uždarbiaudavau kompanijoje „Harriss Upham”. Čia mano tėvas dirbo brokeriu. Stengiausi gauti kiek įmanoma daugiau informacijos apie fondų rinką, grafikus ir panašiai. O tada man į rankas pateko knyga „Security Analysis”. Man tarsi akys atsivėrė“, - teigė investuotojas.
Nušvitimas W.Buffettą vėl nuviliojo į Rytus, kur Kolumbijos universitete lankė verslo mokyklą. Tuomet – vėl atgal į Omahą, kur dvejus metus pardavinėjo vertybinius popierius.
1954 m., būdamas 25-erių, jis, su septyniais partneriais investavęs 100 tūkst. JAV dolerių, įkūrė įmonę „Buffett Partnership”.
W.Buffettas buvo vienintelis generalinis partneris. Pagal susitarimą kasmet, po to, kai kiekvienas partneris pasiimdavo 6 proc., jis galėdavo pasiimti 25 proc. pelno. Per 12 metų W.Buffettas praturtėjo būtent dėl šio susitarimo.
Investuotojas gana reguliariai taikė B.Grahamo principus.
Be emocijų ir svaičiojimų
Pastarasis knygoje “The Intelligent Investor” rašė: „Investavimas protingiausias, kai jis panašus į verslą“. Kitais žodžiais tariant, nepasiduodantis emocijoms, viltims ir fantazijai. Tai – vienas pagrindinių W.Buffetto postulatų.
“Pirkdamas akcijas apie jas galvoju kaip apie perspektyvą įsigyti visą kompaniją ar parduotuvę gretimoje gatvėje. Apie tą parduotuvę noriu žinoti viską. Pažiūrėkite, kiek “Walt Disney” akcijos kainavo 1966 m. pradžioje: 53 JAV doleriai už akciją. Ne tiek ir pigiai. Tačiau tokiomis sąlygomis už 80 mln. JAV dolerių galėjai įsigyti visą kompaniją, kai vien „Snieguolė“ ir kiti knygomis remiantis pastatyti filmai kainuoja lygiai tiek pat. Be viso to, jums atitenka dar ir Disneilendas bei pats Waltas Disney – genialus partneris“, - aiškino W.Buffettas.
Maniakinės depresijos apimtas kolega
Mokytojas B.Grahamas: „Investuotojas, turintis pelningą investicinį portfelį, neturi jaudintis dėl rimto smukimo, ir neturi džiūgauti dėl įspūdingo augimo“.
W.Buffettas: „Įsivaizduokite, kad parduotuvę valdote drauge su maniakine depresija sergančiu partneriu. Vieną dieną jis siūlo savo akcijas pirkti už 1 JAV dolerį. O kitą dieną dėl gero oro ar apskritai be aiškios priežasties jų nusprendžia visai neparduoti. Štai kas yra fondų rinka, todėl negalite pirkti ir parduoti jos sąlygomis. Jūs perkate ir parduodate, kai patys to norite“.
Beveik visoms W.Buffetto investicijoms galima taikyti šią taisyklę.
Investicijos į „American Express” — tobulas pavyzdys to, kaip veikia jo mąstymas. W.Buffettas „American Express” įsigijo po 1963 m. nutikusio vieno stambiausio skandalų, vadinamo „Sojų aliejaus skandalas" (angl. The Salad Oil Scandal arba "Soybean Scandal"). Tąsyk nukentėjo ne vienas bankas.
Tarp aukų būta ir „American Express“. Tačiau investuoti nutarta ne anksčiau, nei W.Buffettas atliko nedidelę patikrą, į kurią įėjo ir pokalbiai su konkurentais. W.Buffettas įsitikino, kad kompanija „American Express“ įsitvirtino kelionės čekių rinkoje ir netrukus įsitvirtins kreditinių kortelių sferoje.
W.Buffettas nekreipia dėmesio į kompiuterius, personalo skaičių ar biurų prabangą. Iki to laiko, kai kompanijoje „Buffett Partnership“ jis ėmė valdyti 20 mln. JAV dolerių, investuotojas dirbo pats sau.
Net ir šiandien jo personalą sudaro viso labo keturi bendradarbiai, dirbantys trijuose nedideliuose kambarėliuose „Omaha Kiewit Plaza” dangoraižyje.
Daugelis idėjų, kuriomis jis sužibėjo, W.Buffettui į galvą atėjo tuo metu, kai jis vartė agentūros „Moody's“ investavimo žinyną, „Wall Street Journal“, „New York Times“ ir „American Banker“ publikacijas apie finansus ar tam tikros pramonės šakos žurnalus.
Kai kas nors patraukia jo dėmesį, investuotojas mėgina išanalizuoti temą. W.Buffetto žodžiais, sykį 1965 m. jis sugaišo kone mėnesį Kanzas Sičio geležinkelio stotyje skaičiuodamas cisternas. Tačiau jis nesprendė – pirkti ar nepirkti geležinkelio kompanijos akcijų. Tąsyk jį domino kompanija „Studebaker Corp.” Kai tiekimo apimtys išaugo, jis įsigijo kompanijos „Studebaker” akcijų, kurios vėliau nuo 18 JAV dolerių pabrango iki 30 JAV dolerių.
Doleris už 60 centų
W.Buffettas – iš tų disciplinuotų žmonių tipo, kurie visuomet pasirengę kiek galima greičiau parduoti. Jo žodžiais, jis mėgina vieną dolerį rinkoje įsigyti už 60 centų. O kai kaina pasiekia dolerį, jį parduoda net jei perspektyvoje matyti didesnis kilimas.
Dėl to jam netenka itin išgyventi, jei rinkoje kainos ima stipriai smukti.
Ir dar vienas W.Buffetto požiūris: „Jei akcijos nedirba tame kontekste, kurį aš parinkau, greičiausiai jos uždirbs kitame“. Pavyzdžiui, jis įsigijo „Walt Disney” akcijų. Tačiau šios ėmė kilti tik mirus W.Disney, o pramogų bumui pučiantis tik dar labiau augo.
Viena pagrindinių W.Buffetto investavimo strategijos taisyklių: valdyti ne daugiau 9-10 akcijų paketų. Tam tikru metu kompanija „Buffett Partnership” turėjo 5 proc. “American Express” akcijų. Neišvengiamai tai išaugo į kontroliuojamą padėtį.
Tačiau W.Buffettas niekada nesvajojo tapti dar vienu Rockefelleriu.
„Mano idėjos plūdo kaip Niagaros krioklys – jų buvo daugiau, nei pajėgiau įgyvendinti. Dabar, rodos, kažkas prakeikė vandenį ir jis tarsi kapsi pro šiaudelį“, - sako garsusis investuotojas.
Tokį pokytį jis aiškina rinka, kuri nebeveikia pagal jo analizės metodus.
Galiausiai jis susikūrė gerovę ir daugiau nebenori skaičiuoti prekybinių vagonų ar vadovų galvų. Panašu į tiesą, kai jis sako, kad nepridera daryti tą patį, ką darei būdamas 20-ies.
Kad gautų stabilias pajamas, jis ketina didelę sumą investuoti į municipalines obligacijas ir išlaikyti kompanijas, kuriose turi kontrolinį akcijų paketą: „Berkshire-Hathaway”, “Illinois National Bank” Rokforde ir kas savaitę leidžiamą laikraštį Omahoje.
„Netikiu planų kūrimu visam gyvenimui“, - sako turtuolis, kuris ketina gyventi Omahos užmiestyje. Šiame name jis gyvena nuo savo vestuvių, įvykusių 1952 metais. Kai jam prireikia daugiau erdvės, paprasčiausiai pristato dar vieną kambarį. Čia gyvenimo ritmas ne toks pašėlęs, o trys jo vaikai gauna tinkamą ugdymą.
Parengta pagal užsienio spaudą
