Prekybininkai tikina, kad situacija yra normali, nes tokių maisto produktų nori patys vartotojai.
Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjosi su Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininku Algirdu Sysu bei ekonomiste Rūta Vainiene.
– Jau kelias dienas nerimsta kalbos apie tai, kad į Lietuvą atgabenami produktai yra prastesnės kokybės nei Vakarų šalyse. Pone Sysai, ar jūs įžvelgiate diskriminaciją Rytų Europos šalių atžvilgiu, kalbant apie maisto kokybę, sudėtį?
– (A.Sysas) Dažniausiai iš žurnalistų girdėjau, kad yra blogesnės kokybės. Specialistai sako, kad jie yra kitokios sudėties. Džiaugiuosi, kad dažniausiai paminėtų „Coca cola“, čipsų ir kitų aš nevalgau, man sunku nustatyti kokybę.
Tai, kad padarytas tyrimas yra labai gerai, kad surasta, jog tų pačių garsių firmų produktai skirtingoms rinkoms yra su skirtinga sudėtimi. Tai yra nepateisinama ir skandalas.
Džiaugiuosi, kad Europos Komisija tuos užsiima ir reikalauja, visos šalys daro patikrinimus. Manau, kad atsiras vienoks ar kitoks dokumentas, kuris reglamentuos, kad jei tai yra „Coca cola“ ar kito prekinio ženklo gėrimas, jis turėtų būti vienoks ir vienoje šalyje, ir kitoje.
– Ar turite paaiškinimą, kodėl būtent Lietuvai yra vežami prastesni produktai?
– (A.Sysas) Ir Latvijoje tas pats, ir Estijoje, Lenkijoje. Matyt, mūsų skonio receptoriai, pajuokausiu, taip gerai neišvystyti kaip olando ar vokiečio iš Bavarijos. Už tai gali elgtis ne visiškai korektiškai.
Nors tie produktai yra saugūs, vietoj vienų produktų dėti pakaitalus ar žemuogių skonį vietoj žemuogių – manau, kad vieningoje Europoje tokie dalykai neturėtų būti.
– Ponia Vainiene, jūs teigiate, kad tai nėra tragedija, viską galima paaiškinti objektyviai.
– (R.Vainienė) Kaip vartotoja aš aišku norėčiau aukščiausios kokybės produktų, nors šių irgi nevartoju. Kaip ekonomistė aš puikiai suprantu, kodėl gamintojai pasirinko tokį kelią. Jie puikiai mato mūsų vartotoją, jie jį yra išsityrinėję ir pažįsta geriau nei patys save pažįstam kaip vartotoją.
Jie žino mūsų prioritetus. Mūsų didysis prioritetas – mes esame itin jautrūs kainai. Jeigu gamintojas norėtų Lietuvoje, kitoje valstybėje pardavinėti gerosios sudėties produktą, reiškia, kad jis pas mus gali kainuoti brangiau. Ir ne centais, o žymiai brangiau.
– Turite omenyje tos pačios sudėties, kaip pardavinėtų visoje Europos Sąjungoje?
– (R.Vainienė) Nekalbu, kur sudėtys skiriasi minimaliai, procento dalelėmis. Čia ne skirtumai, čia gali būti tyrimo paklaida. Kalbu apie tuos, kur vietoj saulėgrąžų aliejaus deda pigesnį palmių aliejų, ten kur yra reikšmingi skirtumai. Ten yra žaliavos kainų skirtumai ir suprantu, kodėl jie taip daro. Jie nori, kad lentynoje, kai ateinam į parduotuvę, prekė kainuotų apylygiai, kad neišsišoktų, pas mus nebūtų žymiai brangiau.
Jeigu pas mus jie pardavinėtų tą pačią kokybę, kaip dabar daro „Lidl“ su Heidi Klum kolekcija – tos pačios prekės pas mus kainuoja 30 proc. brangiau. Iš karto vartotojas sureaguoja greičiausiai, nes ji matoma, palyginama. Jei jie tą prekę pardavinėtų didesne kaina, kiltų kitokio pobūdžio skandalas – apie kainą.
Įmonei reikia pagamintus produktus parduoti – neišmesti, nes tai būtų visiškai neefektyvu. Tam, kad parduotų, turi pataikyti į vartotojo skonį, piniginę, kad jis galėtų konkuruoti, kad žmogus galėtų įpirkti. Turim prisipažinti, gal labai jau norime būti Monako princais, bet kol kas negalime pagal savo pajamas. Tada jie ieško sprendimo.
Tas produktas turi garantuoti tam tikrą grąžą jiems. Jie ne labdaros valgykla, jie negali į minusą dirbti. Jei jie dirbs į minusą, kažkas pasakys, kam tokie gamintojai reikalingi, kurie tik nuostolį generuoja. Tai būtų švaistymas. Iš šio komplekto reikalų gaunasi, kad jie priima sprendimą dėti šiek tiek pigesnius produktus, jie to neslepia produkto etiketėse ir siūlo vartotojams.
– Klausimas, kas skaito etiketes ir ar supranta, kas ten parašyta.
– (R.Vainienė) Bet kaina džiaugiasi visi. Mes penkiese gal norėtume pirkti aukščiausios kokybės, bet jei pasižiūrėtume regionus, socialiai remtinas šeimas, tai jos džiaugiasi, kad gali nusipirkti tą patį produktą pigiau.
– Produkto modifikavimas, pritaikant jį skirtingoms rinkoms yra nedraudžiamas, bet ar tai turėtų būti daroma maisto kokybės sąskaita? Pone Sysai, dabar atliktas tyrimas, jį atliko valstybinė institucija ir pasakė, kad dalis produktų skiriasi savo sudėtimi.
Ar apie tai neturėtų būti nuolatos informuojama? Gal mano, kaip vartotojo, sveikatai netinka vitaminai, įdėti į jogurtą ar cukraus pakaitalai, kurie, kaip paaiškėjo, yra Lietuvai tiekiamų produktų sudėtyje.
Ar tai nėra VMVT kompetencija nuolatos informuoti, o ne tik tada, kai paskelbiamas visuotinis tyrimas?
– (A.Sysas) Manau, kad jeigu nebūtų Europos Komisijos paskelbtas europinis tyrimas, vargu bau ar mes žinotume. Ant produkto surašyta. Jeigu pasižiūrėsime sausainius, ten aiškiai bus parašyta, kad ten ne saulėgrąžų aliejus, o palmių aliejus.
Sudėtyje parašyta tai, ką jie dėjo. Jie pratina mus prie tokio skonio ir tokios kainos, bet čia etikos klausimas. Mes kartais pasinaudojam tais produktais kitose šalyse, gamindama firma galėtų žymėti su ženkliuku, kad tai nėra analogiškas produktas, kuris stovi parduotuvėje Vokietijoje ar Prancūzijoje.
Tada būtų aišku, jokio didelio ginčo. Dabar susidaro vaizdas, kad tai yra dviejų lygių ar išsivystymų – turtingesnėms ir vargingesnėms šalims gaminami produktai.
– Ponia Vainiene, tai gamintojo atsakomybė?
– (R.Vainienė) Taip, vienareikšmiškai gamintojo parinkimas, atsakomybė, sprendimas. Jis turėjo ir kitokių alternatyvų, bet pasirinko šitą.
– O vartotojo interesas nepažeidžiamas?
– (A.Sysas) Iš dalies pažeidžiamas, todėl Europos Komisija artimiausiu laiku, padariusi tyrimą, išsiaiškinusi vis tiek įpareigos dėti kažkokius ženklelius, kad tai yra vienokiai rinkai ar kitokiai. Nuo to bus ir kaina. Gali atsirasti tie produktai, kurie parduodami Vokietijoje ar Prancūzijoje, bet už didesnę kainą.
– (R.Vainienė) Mes turim „Thomas Philipps“ parduotuvę, kurioje yra vokiška kokybė – pasižiūrėkite kainas. Ten yra brangiau. Bet kas jos ieško, tas gali pasirinkti.
– (A.Sysas) Yra mažosios parduotuvės, kuriose galima surasti produktų, atvežtų tiesiogiai.
– Prekybininkai sako, kad maisto kokybė skiriasi, nes to nori patys pirkėjai.
– (A.Sysas) Kaip ir savo augintiniui jeigu duosi tik „Pedigree“, tai jis ir valgys.
– (R.Vainienė) Vartotojai nori tokios mažesnės kainos. Jie dar labai norėtų, kad vokiečiai subsidijuotų, kad mes pirktume ir pigiai, ir gerą kokybę, o pelną uždirbinėtų kur nors Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Vartotojas to norėtų.
O jie teisūs tame, kad atliepia į vartotojo norą turėti tą produktą, nes jie gali priimti sprendimą nevežti čia, nes niekas nepirks brangaus su ta sudėtimi.
Tada mes sakysime, o gal tada pažeidžiamos vartotojų teisės, kai jis išvis negali „Nutella“ nusipirkti Lietuvoje. Čia yra vartotojo pasirinkimas susipažinti ir priimti sprendimą.
– Šiuo atvejų atsakomybė absoliučiai paliekama vartotojui.
– (A.Sysas) Vartotojui bet kada paliekama atsakomybė – ką aš dedu į burną. Man gali pasiūlyti tokių dalykų, nuo kurių galiu kojytes ištiesti. Mes turime domėtis, ką dedame į burną, kokį darbą duodam skrandžiui.
– Turbūt ir valstybė turėtų kažkiek užtikrinti, nes yra tam tikri prekybiniai ryšiai?
– (A.Sysas) Prekyba dabar yra visiškai privatus reikalas. Gamintojas nori parduoti, matyti, kad šis ženklas yra. Jis žino, kad didžioji dalis neįperka, tada jis bando subalansuoti, kad kaina būtų maždaug to pačio lygio, kaip kitose šalyse. Kokybės su tais produktais negali padaryti, ieško alternatyvos, kuri nepažeidžia normų.
– Kam tuomet kelti skandalą? Kai kurie politikai ir žemės ūkio ministras kalba apie tai, kad reiktų šį klausimą kelti visu Europos Sąjungos lygiu, jeigu paaiškėja, kad nieko padaryt negali, nes yra tokia rinka.
– (A.Sysas) Galima padaryti. Europos Komisija ir padarys tą, įpareigos gamintojus kažkaip diferencijuoti produktą, jei jis skirtingas pagal savo sudėtį, kad tai nebūtų analogiškas ženklas – ta pati „Nutella“, o joje įdėti ne geri riešutai, o žemės riešutai su kokiomis nors priemaišomis.
– Ponia Vainiene, ar niekaip kitaip įtakoti kainos neįmanoma? Tarkime, vietinė produkcija ir konkurencija su ja.
– (R.Vainienė) Vietinė produkcija konkuruoja. Jei galvojame, kad „Nutella“ konkuruoja tik su kažkokia kitokia „Nutella“, tai ne. Konkuruoja „Nutella“ su visais saldumynais, „Coca cola“ ir dar su ledais. Konkurencija vyksta ir žmonės visada turi pasirinkimą.
Šioje vietoje nematau labai didelių dramų. Gamintojas taip nusprendė, dabar gamintojas reaguos. Ir vartotojas reaguos, jis dabar piktas, nepirks. Tie signalai gamintoją pasiekia labai greitai.
Kai likučiai yra neparduodami, signalas kiekvieną dieną kapsi po informacijos lašelį. – (A.Sysas) Padarykit eksperimentą, pažiūrėkit kai akcijos prasidės šitiems produktams.
– (R.Vainienė) Taip, jie priims sprendimą ir reaguos. Toks dialogas ir vyksta. Kas man labiausiai nepatiktų, jeigu įsikištų Europos Komisija su savo nurodymais – vienoda sudėtis, vienoda kaina, bet tai nėra taip paprasta.
Mes puikiai žinom, kad Vokietijai nusibodo visus tempti ant savo pečių, žinom, kas yra su vežėjais, kuomet vairuotojai gauna lietuviškus dienpinigius, Europa nepatenkinta, nukonkuruoja jų vežėjus.
Čia nėra taip, kad dabar jie prisiims visą naštą, mes pirksim gerą ir pigiai ir visi plosim katučių, kaip čia gerai, kokia mes draugiška Europa. Ne, greičiausiai Komisija lieps ženklinti ar informuoti vartotoją, kitaip pavadinti, kas gamintojui bus papildomi kaštai.
– Dar viena tema – minimalios mėnesinės algos (MMA) didinimas. Vyriausybė siūlo nuo kitų metų pradžios MMA didinti 20 eurų iki 400 eurų. Trišalė taryba pritarė šiam siūlymui. Ponia Vainiene, jūsų nuomonė?
– (R.Vainienė) Aš apie minimalią algą jau nuo senų laikų turiu pačią blogiausią nuomonę, manau, kad tai yra niekas, popierinė fikcija, kuomet į įstatymą įrašo kažkokį skaičių, jis yra iš „palubinsko“ ištrauktas. Iš pradžių tuo skaičiumi nelabai tikėjo darbdaviai ir darbuotojai, nes tarpusavio susitarimai būdavo visai kitokie. Apie tai kalba ir vokeliai, ir pusė etato, trečdalis etato.
Dabar šia minimalia alga nebetiki ir pati valdžia. Pagal naujai priimtą Darbo kodeksą minimalią algą galima mokėti tik už nekvalifikuotą darbą. Ir net tada, kai moki už nekvalifikuotą darbą, kita valstybinė institucija „Sodra“ siunčia tau bordinius voku su klausimais, o kodėl tu moki minimalią algą. Tai yra minimali alga, nustatytas jos dydis ir niekas ja netiki.
Tai yra visiškai devalvuota, nuvalkiota savoka, nebeatliekanti savo funkcijos, kad darbdaviai mokėtų minimumą. Ir tai nebėra minimumas, nes daug žmonių gauna tokią sumą – penktadalis. Tai yra labai didelė suma. Turi būti iki 10 proc. ir ne daugiau, nes priešingu atveju mes artėjam prie vidutinės algos.
– Pone Sysai, minimumo didinimas yra šios koalicijos nuolatinis arkliukas.
– (A.Sysas) Kiekvienas nori gauti didesnį atlyginimą, bet aš matau kitą medalio pusę, kas atsitinka, jeigu mes valstybėje 9 metus įšaldėm biudžetininkų darbo užmokestį. Nedidinom nė kiek, o per tą laiką minimali išaugo.
Mes suplokštinom atlyginimus. Rūta pakartojo svarbų Darbo kodekso punktą – nekvalifikuotas. Tai ką daro kvalifikuotiems darbuotojams? Jiems paprasčiausiai sumažina etatą. Jis dirbs tą patį darbą, tik etatą padarys 0,8, 0,7 ir už tuos pačius pinigėlius jis dirbs visą dieną.
Reiktų žiūrėti šiek tiek plačiau, sistemiškai. Jeigu per 10 metų minimali alga padidėjo 80 proc. jeigu ne 100 proc., tai bazinis dydis biudžetinio sektoriaus darbuotojams įšaldytas.
– Bet prielaidos didinti minimalią algą yra. Gal reikia ją didinti, o ne imituoti, kad didinam?
– (A.Sysas) Mano galva pirmiausia, kadangi nedidinti darbuotojams atlyginimai, reikėjo normaliems darbuotojams padidinti atlyginimą, nes devalvuojasi darbas.
Žmogus 9 metus dirba, kainų šuolis buvo, euras įvestas – dar šuolis, o per tuos 9 metus jų atlyginimas ne. Tai jų požiūris į darbą nuvertėjo. Nevertinam darbuotojų, kurie dirba ir valstybės tarnyboje, ir visame viešajame sektoriuje.
– Ar žiūrint į viešojo sektoriaus situaciją valstybė yra pajėgi didinti minimalią algą?
– (A.Sysas) Jeigu pasirašė, matyt paskaičiavo. Neužmirškim, MMA 19 proc., plius 6–7 proc. iki minimalios algos – yra žmonių, kurie neturi kitų pajamų, tik vieną darbą ir gauną mažesnį.
Padidindami 20 eurų – šie pinigai nenusėda kojinėse, stiklainiuose ar bankuose, o yra paleidžiami į apyvartą. Didina tam tikrą vartojimą, tai yra gamybos procesai ir per kitus mokesčius dažniausiai biudžetas nuo to nenukenčia, auga.
Paprasčiausiai plokštėja darbo apmokėjimas kvalifikuotų ir nekvalifikuotų darbuotojų. Čia mes diskredituojam tuos žmones, iš kurių reikalaujam turėti išsilavinimą, patirtį ir kvalifikaciją. Nevalstybiškai žiūrim.
– Ponia Vainiene, kaip nedidinant MMA didinti žmonių pajamas?
– (R.Vainienė) Nėra tos burtų lazdelės. Valdžia visą laiką galvoja, kad minimali alga – ta burtų lazdelė. Nėra burtų lazdelės. Žmonės turi daugiau dirbti, anksčiau pradėti dirbti, kelti savo kvalifikaciją. Tik taip.
O tai yra kompleksas visokių priemonių. Bet ir tai nereikia tikėtis, kad visi staiga pradės. Mes turime darbo rinkos naujokus – jaunimą. Nėra ko tikėtis, kad jie iš karto pradės kurti didelę pridėtinę vertę. Mes turime regionus, kur yra visiškai kita Lietuva, kita paklausa, kitos kainos, jos skiriasi kartais. Kas turi pavyzdį regionuose, supranta, kad ten visai kitas kainų lygis.
Minimalią algą Vilniuje visi suvalgys be problemų, pramonininkai mažai kam ir bemoka minimalią algą, bet regionai, jaunimas, nekvalifikuoto darbo profesijos – dėl jų neramu. Jie stumiami į slėpimą.
– (A.Sysas) Nekvalifikuotiems vėl pakėlė 20, bet kvalifikuotiems nieko nesiūlo.
– (R.Vainienė) Kvalifikuotiems bent versle, kai pakelia minimalią algą, kelia visa grandinė, nes labai demotyvuoja kvalifikuotus. Jei valytoja gauna 400 eurų, o tu esi ūkvedys, vairuoji automobilį ar remontuoji ir tavo alga 450.
Čia ir yra minimumo suplokštėjimas, kai išnyksta skirtumai tarp algų, laiptelių. Visi gauna apylygiai ne dėl to, kad jie vienodai sukuria, o dėl to kad vienus proteguoja valstybė.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
