Tokiems, iš dalies už nosies pirkėją vedžiojantiems produktų kainų ir kokybės reiškiniams, banko „Luminor“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas turi pavadinimą, tai – užslėpta infliacija, kuri, anot jo, labiau būdinga prieškriziniams laikotarpiams.
Ką tai reiškia?
Kaina ta pati – produktas kitoks
Ekonomistas dar praėjusią savaitę socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalino paties užfiksuotais lietuviškų sūrelių vaizdais iš prekybos tinklų, kuriose matoma, kad skirtingi prekybos tinklai tą patį produktą pirkėjams parduoda skirtingo svorio, tačiau praktiškai už tą pačią kainą, nors šio sudėtis identiška.
„Džiugu, kad ne visos Lietuvos įmonės pasiduoda kainų kėlimo beprotybei. Štai kai kurios iš jų rodo socialinį atsakingumą ir, vietoje ženklaus kainos padidinimo, paslapčia sumažina produkto svorį ar tūrį, tuo saugodami mus nuo persivalgymo, antsvorio bei kitų 21 amžiaus blogybių. Didelis ačiū joms!" – apie į rinką vis tvirčiau ateinančią tendenciją ironiškai kalbėjo Ž.Mauricas.
Pasak jo, nors sūrelių pavyzdys galbūt nėra pats tinkamiausias siekiant parodyti kas šiuo metu vyksta rinkoje, tačiau tai yra vienas iš užslėptos infliacijos pavyzdžių.
„Užslėpta ji vadinama todėl, nes žmogus tą sūrelį dažniausiai mato kaip prekės vienetą ir dažnai nepasižiūri, koks yra prekės svoris bei galvoja, kad perka tokį patį produktą, kokį pirkdavo anksčiau, pavyzdžiui, gaminys buvo 50 gramų svorio, bet šiuo atveju sūrelis jau yra suplonėjęs ir tėra 40 gramų“, – aiškino ekonomistas.
Šioje vietoje, vietoje to, kad gamintojai keltų kainas, jie sumažina jo svorį arba pakeičia tam tikras sudedamąsias jo dalis.
„Tarkime, kaip palmių aliejus Lietuvoje. Jis yra pigesnis, nors yra nuomonių, kad jis nėra toks sveikas. Arba pienas, kurio 0,9 litro pakuotės atsirado 2008-aisiais, kai infliacija buvo didelė, o perkamoji žmonių galia mažėjo, tada jau buvo beveik prasidėjusi krizė. Tada jie sugalvojo, kad galima sumažinti svorį, kainą paliekant tą pačią“, – sakė Ž.Mauricas, pridurdamas, kad kaltų ieškoti čia nereikia, dirbtinai infliaciją kelia tiek patys prekybos centrai, tiek produktų tiekėjai.
Tiksliai pasakyti, kokių prekybos tinklų produktai matyti nuotraukose Ž.Mauricas negalėjo. „Turiu visų prekybos centrų nuotraukas, nepamenu, kurias įdėjau. Tačiau mintis aiški, tai visiškai tie patys sūreliai su ta pačia sudėtimi.“
Tai vyksta tik skurdesnėse valstybėse
Ž.Mauricas įsitikinęs, kad paslėpta infliacija gali veikti tik tokiose šalyse, kuriose gyventojai nėra pakankamai pastabūs.
„Tai gali vykti šalyse, kuriose vartotojai yra nepakankamai pastabūs ir, nenoriu pavadinti, nepakankamai išprusę, tokie, kurie yra mažiau linkę atleisti klaidas. Taip pat tai gyvuoja skurdesnėse valstybėse, pavyzdžiui, Lietuvos vartotojai yra priklausomi nuo akcijų ir dažnai žiūri tik į kainą, nepaskaitę nei sudėties, nei atkreipę dėmesį į gaminio kokybę ar svorį.
Tik mato, kad pigiau ir perka“, – vidutinio Lietuvos pirkėjo portretą piešė ekonomistas.
Krizės ženklas ar nesubalansuota rinka?
Dar įdomiau yra tai, kad „užslėpta infliacija“ yra labiau būdinga prieškriziniams laikotarpiams.
„Tiek mažmeninės prekybos statistika, tiek restoranų ir viešo maitinimo įstaigų duomenys rodo, kad parduodamų prekių kiekiai jau nebedidėja, arba didėja labai nedaug, o visas pajamų augimas ateina tik iš kylančių kainų.
Žmonės daugiau prekių nebeperka, bet perka tą patį, tik brangiau.
Manyčiau, kad tai ne krizės ženklai, bet kažkokio rinkos nesubalansuotumo, nes šiaip ekonomikos teorija ir ekonominis augimas skaičuojamas kiekiu, tarkime, kiek tu gali nusipirkti produktų už tam tikrą sumą. Kuo daugiau nusiperki – tuo esi turtingesnis, bet kai tu tuos pačius produktus nusiperki brangiau ir dar prastesnės kokybės – to tikrai nepavadinčiau ekonomikos augimu“, – teigė Ž.Mauricas.
Būtent tokie veiksmai rinkoje, kaip pabrėžė specialistas, signalizuoja, kad vyksta kažkas nelabai gero.
„Padidėjo žmonių pajamos ir prekybininkai bei gamintojai naudojasi ta situacija ir kelia kainą, bet siūlo tuos pačius produktus brangiau arba prastina jų kokybę. Jei mes ir toliau eisime tuo keliu, ilgainiui, manau, tai gali turėti neigiamų pasekmių Lietuvai ir jos gamintojams, nes tapsime brangia, bet nekokybiškų produktų šalimi“, – apie galimai niūrią ateitį kalbėjo ekonomistas.
Auga atlyginimai – auga ir kainos. Normalu?
Paklaustas, ar augant atlyginimams stebėti kainų augimą yra normalu, Ž.Mauricas turėjo savo versiją.
„Ne, tai nėra normalu. Jeigu kyla atlyginimai, gali kilti tam tikrų paslaugų kainos. Jos, žinoma, ir turėtų kilti, bet jeigu restoranų kainos kyla pastaruosius 3-4 metus, o mūsų infliacija yra sparčiausia visoje Europos Sąjungoje (ES). Manyčiau, kad tai nėra normalu.
Panašu, kad viena ranka mūsų ekonomika duoda vartotojui, o kita – atima. Tada visas papildomai uždirbtas pajamas tu išleidi mokėdamas brangiau“, – atlyginimų ir kainų augimo tendenciją aiškino jis.
„Krečiame cirkus“
Galima teigti, kad Lietuva užsienio rinkoje garsėja kaip kokybiškų produktų gamyba ir eksportu užsiimanti valstybė, tačiau tokia dirbtinai keliama infliacija šalį gali išbraukti iš tokių sąrašų ir palikti tik antrarūšius produktus tiekiančios šalies įvaizdį.
„Mes turime palaikyti kokybę, turime palaikyti gerą ES vardą. Tai, kad mūsų prekės kokybiškos, ekologiškos. Mes turime pasakoti apoe tai, o ne pridėti palmių aliejaus ar mažinti gaminių svorį, nes taip galime pasaulyje pasidaryti antireklamą.
Jeigu kokia lietuviška įmonė norės eksportuoti mūsų produkciją į kokią Kiniją, kaip labai aukštos vertės prekę, kurią galima brangiai parduoti, nes Kinijoje žmonės sparčiai turtingėja, jie yra pasirengę išleisti daug pinigų geriems produktams. Mes turime šansų užimti tą nišą, bet jei eisime tuo keliu, kuriuo einame dabar, gali būti, kad ta lietuviška produkcija gali tapti antrarūše, o tada kinas pirks šveicarišką, skandinavišką produktą, bet nepirks lietuviško, nes krečiame cirkus“, – apie galimai ateityje poveikį eksportui darysiančią žalą pasakojo ekonomistas, pabrėždamas, kad gyvename ne vakuume ir bet kada galime prarasti šalies konkurencingumą.
Kaip bebūtų, pasak jo, galima suprasti ir prekybininkus ir gamintojus.
„Lietuvos vartotojas yra ganėtinai skurdus ir žiūri kainą, vidutinis gyventojas yra mažai išprusęs, neskaito sudėties ir panašiai. Sunku konkuruoti visiems“, – sakė Ž.Mauricas.
Nustato pats prekybos centras
Apie nuotraukoje esančių „Uriga“ sūrelių kainas ir skirtingą svorį prekybos tinkluose paklausėme ir pačių glaistytų varškės sūrelių gamintojų – „Uriga“ atstovų.
„Prekybos centrai patys nusistato, kokio svorio produktą nori gauti. Kalbant apie prekių kainas lentynose, tai čia yra prekybos centrų politika – kainas nusistato jie. Kokius mums užsakymus duoda, tokius mes ir atliekame. Mažesnio svorio sūrelius parduodame už mažesnę kainą“, – komentavo „Uriga“ atstovas.
