Viešoje erdvėje kilo šurmulys, kai buvo paviešintos lietuviškų sūrelių kainos skirtinguose prekybos centruose. Pasirodo, vienoje parduotuvėje 50 gramų sūrelis kainuoja 0,44 euro, o kitoje – 0,45 euro, tik sveria jau 40 gramų. Ar prekybininkai ir gamintojai manipuliuoja produktų kainomis?
Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjosi su ekonomistu Žygimantu Mauricu.
– Jūs sukėlėte tikrą audrą po to, kai socialiniame tinkle pasidalinote lietuviškų sūrelių vaizdais. Skirtinguose prekybos tinkluose tas pats produktas siūlomas iš esmės už tokią pačią kainą, nors skiriasi produkto svoris. Pagal tai, ką jūs pateikėte, prekybininkus ir gamintojus apkaltinote piktnaudžiavimu sakydamas, kad jie manipuliuoja produkto svoriu. Kuo remdamasis jūs taip teigiate?
– Aš neapkaltinau, tik atkreipiau visuomenės dėmesį, ypač vartotojų, taip pat verslo bendruomenės, kad tokie dalykai vyksta ir reikia atkreipti dėmesį. Lietuvos žmonės jau turėjo tokių patirčių, ypač pirštai niežti tokius dalykus daryti, kai yra didelė infliacija, kai nenorima kelti produkto kainos ir kai šiek tiek lėtėja ekonomikos augimas. Dabar turime tą situaciją. Kainos kyla ganėtinai sparčiai, bet vartojimo augimas lėtėja.
Turėjome statistiką, restoranų apyvarta sumažėjo pirmą kartą per 6 metus. Tokiose situacijose prekybininkai dažnai pradeda taikyti paslėptą infliaciją. Kaina lyg ir yra tokia pati ar panaši, bet produktas palengvėja, suplonėja, pienas vietoj 1 litro tampa 0,9 litro. Beje, 2008 m. buvo toks fenomenas. Dabar lygiai tokia pati situacija.
– Kriziniu laikotarpiu?
– Taip. Prieš krizę, pasiruošt reikėjo. Faktiškai buvo didelė infliacija, mažėja pardavimai – prašau, jums 0,9 litro ir žmonės nepastebi. Kitas dažniau naudojamas dalykas – sudėties keitimas. Šiuo atveju sudėtis bent jau liko ta pati, džiugu, ir šiaip neblogos kokybės produktas.
Yra sūrelių, kurie tai seniai praėję, bet kartais atsiranda visokie nepageidaujami priedai ar brangesni priedai keičiami pigesniais. Pažiūrėkime, kiek dabar atsirado produktų su palmių aliejumi, kuris yra pigesnis, bet nėra toks sveikas žmogui. Tie visi dalykai yra linkę vykti, ir ypač tokiu metu kaip dabar.
Vartotojams reikėtų būti ypač atidiems, žiūrėti, ką perka, ir nemanyti, kad jeigu yra lygiai toks pat pakelis, tik labai mažomis raidelėmis parašyta 0,9 litro arba vietoj įprastų 50 gramų yra 40 gramų, tai yra tas pats produktas. Ir jeigu yra tokia pati kaina, vadinasi, tas produktas atitinkamai pabrango 10 proc. Tai yra gana nemažai.
– Tie, kurie sūrelius vartoja daug metų, sako, kad taip buvo visada ir jūs šaudote pro šalį.
– Kiek tiksliai tokia situacija yra, aš negaliu pasakyti, bet kaip vartotojas atkreipiau dėmesį į akivaizdų skirtumą. Ir tinklalapyje jie vienaip rašo, kitaip rodo. Esmė yra ne vienas atvejis, o apskritai tokie atvejai, nes juos labai sunku pagauti. Tarkim, pienas kažkaip praslydo. Buvo keletas straipsnių, bet tai praslydo pro akis, ir dabar pienas yra ne tik litro, bet ir 0,9 litro. Aš tik norėjau atkreipti vartotojų dėmesį, kad jie žiūrėtų, kas vyksta, ir nepatingėtų paskaityti sudėtį.
– Kai produktas atsiranda prekyboje, vadinamąją lentynos kainą nustato prekybininkas, ne gamintojas. Yra parduotuvės politika ir kiek jie įsivaizduoja, kad turėtų kainuoti produktas, taip ir yra. Tai turbūt labiau yra prekybininkų reikalas, kokią kainą jie nustato konkretaus svorio produktui ir kiek ji skiriasi viename ar kitame prekybos tinkle. Sutiktumėte?
– Kainą, be abejo, nustato prekybininkas, tačiau gamybos procese, kalbant apie mažesnes pieno produktų pakuotes, reikia tą pakuotę pagaminti, užsakyti ir realizuoti. Bet kuriuo atveju tai yra bendras sprendimas. Aš nekaltinu, gal tai galima pavadinti tam tikra manipuliacija, tai balansuoja ties etikos riba, nes ne visi ar senyvo amžiaus žmonės pastebi tokius pokyčius. Buvo memorandumas įvedus eurą, kad metus laiko kainos bus rašomos litais ir eurais, įsipareigota nekeisti kainos. Įsipareigojimo nekeisti pakuotės, tūrio ar svorio nėra ir galbūt nereikėtų. Aš nesiūlau priversti daryti tų dalykų, tik noriu atkreipti dėmesį, kad vartotojai būtų sąmoningi.
Aš pats mokiausi, nemažai laiko gyvenau Šveicarijoje, tai ten apskritai yra archajiškų dalykų. Tarkim, ant pieno pakelio ir kaina rašoma, nes ten perka iš vietinio kooperatyvo, taip remia savo žemės ūkį.
Buvo kitas atvejis, kai viena įmonė nepakankamai informavo, mažomis raidelėmis, bandė kaip Lietuvoje padaryti, kad jie perka bandelių pusgaminius iš Lenkijos. Vėliau išsiaiškino šveicarai, dažnai padeda išsiaiškinti konkurentai, aišku, ten kitokia rinka, ir tai buvo didžiulis skandalas. Nors kokybė gal nebuvo prastesnė, gal tik taupymo sumetimais iš Lenkijos vežė, aišku, gal kažkiek vežimo metu produkcijos kokybės niuansų buvo, bet vien tas šveicarų pyktis buvo labai stiprus, kad bandoma kažkaip neinformuoti. Gerai, tu daryk tą, niekas nedraudžia, bet tada informuok.
– Jūsų manymu, ar tai yra savotiškas vartotojų apgaudinėjimas? Gal pats vartotojas kaltas dėl to, kad neatkreipia dėmesio?
– Aš nenorėčiau veltis, kas kaltas, tik norėčiau informuoti, kad vartotojai turėtų turėti tai omenyje, ypač tuos prekių ženklus, kuriuos perka dažnai. Jie turėtų neprarasti budrumo, nes dalies Lietuvos verslo vienas pagrindinių modelių yra „faršo nedadėta“. Būdavo sovietmečiu bandelė, o viduje kremas tik pradžioje ir gale. Iki šiol tai dar yra daroma.
Aišku, yra pjaunama šaka, ant kurios patys sėdi, nes ilgalaikėje perspektyvoje, ypač dabar, XXI amžiuje, maisto produktų kokybė, saugumas tampa vis svarbesni. Augant bendrai žmonių pajamoms pasaulyje, ypač tokiose šalyse kaip Kinija, Japonija, kurios pačios neužsiaugina, ieško iš kur pirkti, Lietuvoje irgi yra galimybių, ir mes turėtume išlaikyti kokybės standartus. 900 mililitrų pienas gal būtų neįprasta ir ten.
– Iš to, kokią informaciją apie kokybę pastaruoju metu gauname, regis, yra atvirkščiai. Tyrimas apie tai, kokius mes maisto produktus perkame ir kokie jie yra Vokietijoje, parodė, kad sudėtis pas mus yra prastesnė.
– Taip. Mūsų institucijos atliko tyrimą, Europos Komisija patvirtino, kad produkcijos kokybė, netgi pasaulinių prekės ženklų, Rytuose ir Vakaruose skiriasi. Kas kaltas? Visi kalti, nes tiek vartotojai nėra pakankamai reiklūs, tiek į prekybininkų ir gamintojų daržą krenta akmuo.
– Kai kalbėjote apie paslėptą infliaciją, sakėte, kad ji gali veikti tik tokiose šalyse, kuriose gyventojai nėra pakankamai pastabūs. Jie pamato, kad prekė yra pigesnė arba jai taikoma akcija, ir iš karto perka, nesigilindami nei į kokybę, nei į svorį. Vėl viskas susiveda į pačius vartotojus?
– Didžiąja dalimi taip. Yra toks posakis, gal nelabai gražus: skurdus, nes kvailas, kvailas, nes skurdus. Ir iš to užburto rato labai sunku išlįsti. Kuo žmogus yra skurdesnis, tuo jis mažiau yra linkęs investuoti į savo išsilavinimą, supratimą, kalbant nuo demokratinių principų, kas apskritai vyksta valstybėje.
Drauge, nors jam yra svarbu sutaupyti, jis žiūri į produkcijos kokybę ir pasidaro nuolaidos vergas. Lietuvoje padarius tam tikrą nuolaidą, galima parduoti bet ką. Didžioji dalis tam tikros asmenų grupės pirkimų ir vyksta per tas akcijas. Jie išvis nelabai žiūri, koks ten produktas. Jie žiūri, kad tik jis būtų su akcija ir kad jis būtų pigesnis nei produktai, padėti lentynėlėse dešinėje ar kairėje.
Tas nepakankamas vartotojų pastabumas ir dėmesio kreipimas į tai, ką jie perka, yra pagrindinis veiksnys tokiose vietose. Tai sudaro terpę tiek prekybininkams, tiek gamintojams šiek tiek pamanipuliuoti ir gauti trumpalaikės naudos. Ilgalaikėje perspektyvoje tokia strategija nelabai kažkur veda, kalbant apie dabartines XXI amžiaus tendencijas, nes yra kokybė, ekologiškumas.
Manau, būtų tuo geriau Lietuvai, kuo mūsų vartotojai taptų labiau pastabūs, išprusę ir neleistų atsipalaiduoti gamintojams ir prekybininkams.
– Statistikos departamentas paskelbė naujausius infliacijos duomenis. Metinė infliacija rugsėjį sudaro 4,8 proc. Per mėnesį kainos visoje šalyje vidutiniškai paaugo vienu procentu, Labiausiai pabrango melionai (30,7 proc.), trumpavaisiai agurkai (20,6 proc.), kiviai (14,8 proc.). Avalynės kainos augo 9,9 proc., drabužiai brango 9,5 proc., sviestas ir jo produktai – 12,6 proc. Didžiausią poveikį infliacijai padarė pabrangęs alus (29,9 proc. per metus), pienas ir jo produktai (11,9 proc.), degalai ir tepalai brango 5,6 proc. per metus. Pavalgyti restorane ar kavinėje atsieina kone 10 proc. daugiau nei prieš metus. Viskas aiškinama tuo, kad kainos vejasi augančius atlyginimus. Jūsų manymu, tai normali tendencija?
– Vijimosi dažnai išvengti nepavyksta. Lietuvoje, ypač kai kuriuose segmentuose – paslaugų sektoriuose, kainos ne tik kad veja, bet šiek tiek priekyje pabėgusios. Manau, tokia situacija nėra tvari. Ypač restoranų kainų kilimo segmente dabar matome panašias tendencijas, kokios buvo stebimos nekilnojamojo turto rinkoje 2005–2007 m. Mes pučiame mini burbuliuką. Nelabai yra kur investuoti, Lietuvos perspektyvos miglotos, nekilnojamasis turtas nudegė, tai kur leisti pinigus?
Einam baliavot. Išeina taip, bet yra keistų pastebėjimų. Vakaruose centriniuose miestuose – Barselonoje, Venecijoje, Londone – kainos geruose restoranuose iš esmės tokios pat, kaip Vilniuje. Kur link mes einame, kiek dar galime kelti kainas, nes ten nekyla kainos tiek. Irgi reikia susimąstyti ir žiūrėti bendrą vaizdą, neužsižaisti savo smėlio dėžėje. Man labai džiugu, kad vartotojai daro didelį darbą. Jie lygina tiek su Anglijos kainomis, tiek su Lenkijos, kitų valstybių kainomis.
Manau, kad Europos Komisijos tyrimas paskatins žmones lyginti ir kokybę. Būtent tai turi duoti spaudimą, tiek prekybininkams, tiek gamintojams, kad jie nežaistų su ugnimi. Tai vyksta dėka didėjančio vartotojų sąmoningumo.
– Jūs esate padaręs palyginimą apie atostogų kainas Lietuvos ir užsienio kurortų SPA centruose. Už 2 dienų nakvynę Norvegijoje reiktų sumokėti 753 eurus, Šveicarijoje – 842 eurus, o Birštone – 718 eurų. Arba Suomijoje atostogos kainuotų 472 eurus, Vokietijoje 374 eurus, o Birštone – 504 eurus. Kaip jūs tai aiškinate? Ar pas mus paslaugos geresnės, pasiūla mažesnė, ar žmonės negaili pinigų?
– Paaiškinimas ganėtinai paprastas. Mes turime ciklinį atsigavimą, Lietuvoje auga atlyginimai, verslininkų pajamos ir bendra infliacija, ir mes turime labai ribotą pasiūlą. Realiai turime Druskininkus ir Birštoną. Yra kiti kurortiniai miestai, Palanga, bet ji sezoninė. Turime tik du kurortus, niekur kitur nevažiuoja. Zarasai, Ignalina net nėra tarp top 20. Į Rokiškį daugiau važiuoja nei į Zarasus. Turim tik du miestus, laikinai padidėjo paklausa. Birštonas toks brangus?
Birštone 90 proc. visų lankytojų yra lietuviai, net nėra užsieniečių. Reiškia, kadangi paturtėjusių lietuvių yra daug, o pasiūla maža, tai sukelia kainas. Tai nebus ilgalaikis dalykas, nes visą laiką yra konkurencija. Mes esame bendroje Europos Sąjungos erdvėje. Jeigu kaina tampa tarp Suomijos ir Norvegijos arba tarp Vokietijos ir Šveicarijos, laikas susimąstyti.
– Ten pragyvenimo lygis tikrai yra visai kitoks.
– Visiškai. Ir ne tik kainų lygis, bet ir darbuotojų užmokestis. Šveicarijoje restoranų sektoriuje net neima arbatpinigių, o darbo užmokesčio skirtumas yra 9 kartai. Tai yra signalas, kaip buvo dėl nekilnojamo turto, kai prieš krizę Vilniuje turtas buvo brangesnis ne tik, kad Berlyne, bet negu Frankfurte. Dabar lygiai toks pats signalas. Matome tam tikrų restoranų, SPA kainas. Tai nėra gerai, bet aš nesakau, kad kalti verslininkai, nes jie naudojasi dabartine situacija.
– Kuo tai gali baigtis? Vis tiek kažkur yra riba?
– Baigsis, kai pasibaigs vartojimo ciklas Lietuvoje, nes ekonomika juda cikliškai. Tada sumažės tų SPA paklausa ir jie bus priversti mažinti kainas, kitos išeities nebus. Arba jeigu norės prisitraukti užsieniečių, irgi bus priversti mažinti kainas, nes su tokiomis kainomis užsieniečių neprisitrauksi.
– Jūs sakote, kad viešindamas tokius dalykus norite atkreipti dėmesį į kainų kilimo beprotybę, kuri prieš krizę 2005–2007 m. buvo stebima būsto rinkoje, o dabar – restoranų, SPA centrų, kavinių ir kitų paslaugų segmentuose. Kiek tai gali užtrukti? Visose šalyse, kurios įsivedė eurą, vyko labai panašūs procesai – kainos šoko, po kelerių metų viskas stabilizavosi. Tai tiesa?
– Mes šiuo atveju turime ne tik euro faktorių, manau, kad jei euro faktorius yra, jis nėra pagrindinis. 2005–2007 m., kai pūtėm nekilnojamojo turto burbulą, nebuvo euro. Mes turime keistai išbalansuotą ekonomiką – arba viskas, arba nieko. Mes turime madas, bangas, mūsų ekonomika yra banguojanti. Dabar matau vartojimo bangą, ėjimo į restoranus, SPA bangą ir kainų kilimo bangą. Kadangi tai yra bangos, jos anksčiau ar vėliau ateina ir nuslūgsta.
Didelė tikimybė, kad nuslūgs. Kada tiksliai, sunku pasakyti, bet manau, kad pirmieji ženklai jau matomi. Restoranų apyvarta jau krenta, auga tik kainos, kiekiai mažėja.
– Gal restoranų pasiūla per didelė?
– Matyt, kad pajamos nespėja vytis. Restoranų apyvarta pastaruosius 3 metus augo per 15 proc. Augo kiekiai ir dar kainos panašiai augo 15–18 proc. Šitas dalykas tikrai nesitęs amžinai, tą reikia žinoti. Rinkos susibalansavimas anksčiau ar vėliau ateis. Taip negali būti, geras indikatorius yra palyginti, kaip yra kitose šalyse. Šveicarijoje restoranų sektorius nėra išplėtotas, nes brangu eiti. Bet Šveicarijoje restoranų kainos – 2 kartus didesnės nei Lietuvoje. Ar mes tokie turtingi, ar šveicarai tokie biedni, kad negali eiti, namuose darosi? Pas mus tie visi dalykai ateis.
Galų gale yra maisto užsakymai į namus, kai atveža produktus ir pats pasidarai. Žmonės pradės ieškoti alternatyvų. Kitas dalykas, tai praeis, kai darbo užmokestis nustos augti po 8–10 proc., kaip dabar vyksta. Jis neaugs tiek artimiausius metus.
Aš norėčiau, kad augtų, kad valdžia kažką darytų, bet dauguma institucijų prognozuoja, kad dar kitais metais augs, gali užsitęsti, bet po to grįš į 3–5 proc. augimą. Negali taip ilgai tęstis toks didelis augimas, jei mes kažko iš esmės nekeičiame. Jei mes keistume iš esmės, ateitų milžiniškos technologijos, „Google“, „Microsoft“, kaip į Airiją atėjo 1990 m., tada taip. Arba mes būtume naujas Singapūras, Pietų Korėja ar „Samsung“ turėtume.
Deja, mes tokių dalykų nelabai turime, mūsų ekonominė struktūra yra ganėtinai tradicinė ir mes niekuo neišsiskiriame centrinėje Rytų Europoje, lyginant su Vengrija, Čekija, Slovakija, Lenkija.
Jau dabar pas mus restoranuose brangiau nei Čekijoje, netgi „Eurostat“ duomenimis, oficialiai. Kadangi mes to neturim, galim būti brangūs, bet nei technologiškai pažengę, nei kokybiški, bet tapsime nelabai įdomūs užsieniečiams. Nupjausime šaką, ant kurios sėdime. Mano kolegos latviai sako, mes atvažiuodavome į Vilnių, mums būdavo taip gera, nes pigiau ir kokybiška. Dabar atvažiuojam – kokybiška, gerai, bet ta pati kaina kaip Vakarų Europoje.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
