Grubi lošimų verslo kasdienybė: pralošiau daugiau nei milijoną

Lietuvos, kaip ir viso pasaulio žmones, sukrėtė Las Vegase nuaidėjusios šaudynės, kai vieno šaulio buvo išguldytos kelios dešimtys nekaltų žmonių. Paaiškėjo kad šaulys turėjo problemų dėl lošimų ir šūviais išliejo savo pyktį. 

Praėjusiais metais azartiniams lošimams šalies gyventojai išleido beveik 800 milijonų eurų.<br>M.Patašiaus nuotr.
Praėjusiais metais azartiniams lošimams šalies gyventojai išleido beveik 800 milijonų eurų.<br>M.Patašiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Oct 10, 2017, 6:11 PM, atnaujinta Oct 13, 2017, 4:35 PM

Lietuvoje apie prasilošusius asmenis daug nekalbama, tačiau problema vadinama tiksinčia bomba. Prašymus, kad būtų neįleisti į azartinių lošimų namus ir lažybų punktus jau parašė beveik 2000 lošėjų, sunkiai kontroliuojančių savo aistrą. Tačiau Lietuvoje lošimų kontrolė skylėta kaip rėtis, o priklausomybę turinčiais asmenimis lengvai manipuliuojama.

Lošimų organizatoriams leidžiama nevaldomai rūšiuoti lošėjus – mokantiems skaičiuoti ir išlošiantiems be skrupulų užveriamos durys, o paskutinius pinigus, kartais net ir vaikų pašalpas pralošiančius lošėjams leidžiama nevaržomai statyti didžiules sumas.

Praėjusiais metais azartiniams lošimams šalies gyventojai išleido beveik 800 milijonų eurų. Už šios lošimų organizatorių surinktos įspūdingos sumos slepiasi daug sudaužytų gyvenimų ir asmeninių tragedijų. Pralošiantiems žaidėjams niekas neriboja statymų: statyk kiek nori ir kada nori.

„Skaičiuojant litais, esu pralošęs gal daugiau nei milijoną. Kai pralošiau nemažai pinigų iš eilės, sakiau, gal užteks lošti, reikia save apsiriboti. Pasirašiau prašymą, kad neleistų lošti, bet praėjus porai mėnesių nuėjau į lažybų bendrovę ir man vėl leido statyti be jokių problemų. Esu statęs labai nemažas sumas – ir 5 tūkst. eurų. Per vieną kartą tiek nestatau, bet pastatau 10 bilietų po 500 eurų ir niekas neriboja. Manęs niekada nėra riboję. Turiu bendrovės korteles, jie kartais atsiunčia pasiūlymus dalyvauti lažybose. Kai buvau parašęs prašymą neįleisti į punktą, jie vis tiek siųsdavo – elektroniniu paštu, įvairiausiom formom“, - „Lietuvos ryto” televizijos laidoje „24/7” pasakojo vienas anonimu panoręs išlikti lošėjas.

Lošėjai sako, kad kai užvaldo nevaldoma aistra, ant lošimo stalo statai viską, ką turi. Tačiau kai kuriems tokia aistra pražūtinga. Žmonės praranda šeimas, namus.

„Manau kiekvienas, kuris lošia, stato pagal savo galimybes ir dažniausiai tos galimybės maksimaliai pasiekiamos. Ir dažniausiai, kaip aš, viską praloši. Paskui atsistatai, nedalyvauji lažybose. Turto užstatęs nebuvau, bet visus pinigus – taip. Praloši, būni be nieko, tada iš draugų pasiskolini pinigų. Turiu vieną draugą, jis į lažybas įsitraukęs, jo finansinė situacija sunkesnė. Dirba negerai apmokamą darbą, turi šeimą, vaiką. Jo pajamos 500-600 eurų. Esu matęs, kai išsiėmė visą algą ir nuėjo pastatė visą atlyginimą“, - teigė lošėjas.

Azartinių lošimų įstatymas yra turbūt mažiausiai kartų lopytas teisės aktas. Jis veikia nuo 2003 metų, o taisytas tik kelis kartus, tarsi viskas šioje srityje veiktų be priekaištų. Paskutinis pataisymas – įvestas privalomas registras asmenų, kurie prašosi neįleidžiami į azartinių lošimų namus.

„Kai yra oficiali tvarka, žmogus, kuris parašo prašymą, jog nenori lošti, tada automatiškai įsijungia visos institucijos, tai atsiranda žmogaus biografijoje, istorijoje. Jei einant darbintis darbdavys nutars patikrinti jos asmens kodą duomenų bazėje, jis iškart pamatys, kad žmogus yra parašęs prašymą, kad nenori lošti. Pagal visuomenės stereotipus tokiam žmogui dedamas minusas ir į jį žiūrės kreivomis akimis. Visi žmonės, kurie galvojo rašyti prašymą ir galvojo, kad turi problemų dėl lošimų, dabar nenori rašyti tų prašymų“, - teigė Lošėjų asociacijos vadovas Deividas Snapkauskas.

Lošimų priežūros atstovai sako, kad asmenys, kurie yra pateikę prašymus neleisti lošti, yra registruojami Apribojusių savo galimybę registre, kurio duomenys nėra vieši ir jokie fiziniai asmenys – darbdaviai, bankai, sveikatos įstaigos ir pan. neturi teisės gauti duomenų iš minėto registro. 

Duomenys, kaupiami minėtame registre, kaip ir bet kokie kiti konfidencialūs asmens duomenys gali būti teikiami tik teisėsaugos institucijų ir teismų reikalavimu.

Lošimų organizatoriai taip pat neturi galimybės kaupti duomenų apie apsiribojusius asmenis, kadangi minėti duomenys nėra perduoti lošimų organizatoriams, o yra teikiami tik esant konkrečiai užklausai – atėjus asmeniui į lošimų organizavimo vietą ar jungiantis prie nuotolinio lošimo paskyros.

Valstybė sukūrė priežiūros tarnybą, kad azartinių lošimų organizatoriai nepiktnaudžiautų, tačiau jie piktnaudžiauja, o prižiūrėtojai nieko negali padaryti.

„Jie kvestionuoja, atsiranda skundų tvarkos interpretavimas. Kaip ir įstatyme: neparašyta – neprivalu, kad turi tikrinti dokumentus. Kai nenori vykdyti, randi atsikalbinėjimų ir visa kita.

O ir tos sankcijos pas mus nėra tos, kurios labai gąsdintų lošimų organizatorius ar būtų finansiškai didelės. Pirma bauda nuo 500 eurų iki 3000 eurų.

Esmė tame, kad susidaro įspūdis, kad iš principo nesinori, kad tos tvarkos atsirastų lošimo sektoriuje. Gal nemaža dalis jų klientų yra tie, kurie ne visiškai gali susivaldyti ir gyventi be lošimų“, - aiškino Lošimų priežiūros tarnybos direktorius Virginijus Daukšys.

O kol azartinių lošimų organizatorių niekas nežaboja, prasilošusiųjų Lietuvoje daugėja. 

Vilnietis Andrius jau pusė metų glaudžiasi draugui priklausančiose patalpose. Sename sukrypusiame name buvo parduotuvėlė, o dabar nešildomos patalpos yra Andriaus namai, nes turėtų namų jis neteko įnikęs į lošimus. Vyras pasakoja, kad nors kartais pasisekdavo, per tris metus praloštos sumos siekia dešimtis tūkstančių eurų. Andrius nebeturi namų, bet turi likusių skolų.

„Skolindavausi iš draugų, pažįstamų, kredito bendrovių. Dar vis moku skolas. Nuomojausi normalius namus ir man tai normaliai kainuodavo, bet dabar jau nesinuomoju. Dabar turiu mažiau pinigų – ne išlošiau, o pralošiau. Kas mėnesį reikia mokėti po didelę sumą. Išsinuomočiau būstą už sumą, kurią moku kreditoriams už praloštus pinigus, bet dar liko mokėti pusantrų metų. Tie lošimai – verslas. Aš buvau vienas iš klientų, manęs niekaip neribodavo“, - pasakojo lošėjas Andrius.

Kaip sakoma, kas gali apriboti žmogaus laisvę rinktis, čia juk laisva šalis – demokratija. Tačiau 
demokratija baigiasi, kai lošėjui sekasi. Azartinių lošimų organizatoriai rūšiuoja klientus į tuos, kurie išlošia, ir tuos, kurie pralošia. Pastarieji pageidaujami, pirmieji neretai išprašomi.

„Savo veido nerodau dėl to, kad dar viename lažybų punkte man leidžia statyti. Nenoriu rodytis, nes paskui nebeleis. Aš esu tas, kuris dažniau laimi, nei pralaimi, dėl to man neleidžia. Jie turi daug būdų, kaip apeiti: ateini į punktą, nori pastatyti 200 eurų, o tau sako, kad galima pastatyti tik 100 eurų. Arba atėjus į vieną punktą, iš karto administratorė praneša vadovybei, kad aš atėjau, tada man pasako, kad yra techninės problemos ir man neleidžia statyti. Vien tik man atėjus visą laiką techninės kliūtys, o kitam žmogui atėjus nebūna techninių kliūčių“, - savo patirtį pasakojo anonimu panoręs išlikti lošėjas.

„Kad ir koks didelis paradoksas būtų, azartinių lošimų reklamos skamba taip: ateik ir laimėk. Bet realybė tokia, kad jeigu tu ateisi, mes tau lošti neleisime. Aš esu padaręs nemažai mokomųjų, parodomųjų video į didžiausią ir moderniausią lažybų bendrovę. Jie man sako, kad pas juos galima statyti tik po 50 centų, nes aš pas juos esu daug išlošęs nuo tų laikų, kai litai buvo, kai jie neturėdavo tiek daug patirties sukontroliuoti laiminčius lošėjus. Dabar jie pasiekė tokį lygį, kai labai greitai sugaudo kiekvieną, kuris bent kažkiek laimi“, - pasakojo Lošėjų asociacijos vadovas D.Snapkauskas.

Tačiau Lošimų priežiūros tarnybos direktorius tvirtina, kad lažybų organizatoriai patys pasirenka, kaip kontroliuoti lošėjus.

„Lažybų organizatoriai turi pilną teisę apriboti lošėjų statymus arba išvis neleisti statyti. Tai gan dažnas atvejis. Kiekviena sfera turi nustatytas tam tikras taisykles ir tų taisyklių rėmuose vyksta veikla. Jeigu kalbame apie lošimus, tai kalba apie reglamentus“, - aiškino V.Daukšys.

Ir tas reglamentas, kurį kiekvienam lošimų organizatoriui pagal pageidavimą patvirtina Valstybės lošimų priežiūros tarnyba, yra aukščiau net už Konstituciją. 

„Žiūrint iš teisinės pusės, yra du momentai. Konstitucija garantuoja asmenų lygybę dalyvaujant tam tikruose teisiniuose santykiuose, įskaitant ir lažybas. Netgi Europos Parlamento pozicijoje nurodyta, kad ši veikla su viešu interesu, yra dalis žmonių, kurie negali tam atsispirti ir kuriuo gali iš to pragyventi. Skaidrumas ir sąžiningumas turėtų būti užtikrintas. Jeigu sudaryta galimybė, bet noriu teikiu, noriu neteikiu, gali būti paslėpta diskriminacija, kad žmogus laimi ir aš neleidžiu jam dalyvauti“, - sakė advokatas Mantas Mikalopas.

„Visame pasaulyje yra praktika, kad asmenų, kurie labai gerai skaičiuoja, kazino neįsileidžia, nes jie nesąžiningai lošia. Leidžiama tik su labai retom išimtimis. Jeigu lošimo organizatoriai turi duomenis, kad lošėjas turi neeilinius gebėjimus, jie pasilieka galimybę neįleidinėti į lošimo namus“, - teigė V.Daukšys.

Ir dabar belieka išsiaiškinti, kas tie neeiliniai gebėjimai, kai lošimo organizatorius jau turi teisę klientui parodyti duris.

„Aš vedu statistiką, skaičiuoju, kaip buvo anksčiau, žiūriu sporto varžybų istoriją. Pasiskaičiuoju,daug darbo įdedu ir daugiau laimiu, nei pralaimiu. Emocijomis dažniausiai nesivadovauju“, - pasakojo vienas lošėjas.

Realybė tokia, kad Lietuvoje milijonus surenkantiems lošimų organizatoriams pavojų kelia ir sąlyginai nedideles sumas laimintys lošėjai. Pelnais verslo rykliai dalytis su laiminčiais lošėjais nesiruošia, o klientus savo darbuotojams liepia sekti.

„Jeigu žmogus laimi daugiau, tu esi priverstas įsirašyti į lentelę, esi priverstas stebėti, sekti, kaip jam toliau sekasi statymai. Galų gale, jeigu ateina ir matai lošėją, kuris daug laimi, turi rašyti į ofisą ir klausti, ar gali pateikti bilietėlį. Dažniausiai, jeigu daug išlošęs, sako, sakykite, kad nebegalima. Net pati negaliu jiems paaiškinti, nes man neaiškino, aš pasakydavau, kad negaliu teikti paslaugų, o klientai reikalauja. Būdavo nemaloni situacija, kai klientui turi pasakyti ne. Į stebėjimus įtraukiam, kai žmogus pastato daugiau nei 200 eurų. Jeigu laimėjimai didėja, pradedi kontroliuoti“, - patirtimi dalinosi viena buvusi lažybų punkto darbuotoja. 

Ne kiekvieno nervams pakeliama matyti nuolat paskutinį skatiką pralaiminčius lošėjus, atsidūrusius užburtame nevilties rate.

„Kai žmogus ateidavo ir pralošdavo, pati pasiteiraudavau ofiso, kad žmogus jau daug pralošė, gal jį stabdyti, bet sakydavo ne. Jeigu taps agresyvesnis – iškviesk apsaugą, bet statymus vis tiek gali priimti“, - pasakojo moteris.

„Tai labai didelio masto problema, sunkiai suvokiami skaičiai. Jeigu atidarytumėte lošimų organizacijų deklaracijas, pamatytumėt, kad nuo pat jų pradžios 2013 metais jų pelnai auga nežmoniškais procentais, kartais dvigubai, trigubai. Tokiais skaičiais jų laimėjimai išaugo ne dėl to, kad žmonės pradėjo geriau gyventi, o jie sugeba rasti būdų, kaip iš žmonių ištraukti kuo daugiau pinigų. O žmones, kurie yra priklausomi, kurie yra liguistai lošiantys, lengva pritraukti. Jie neša ne tik atlyginimus, vaikų pašalpas, bet ir daiktus iš namų jie neša į lombardus, užstatinėja telefonus, kompiuterius – bet kokį vertingą daiktą“, - sakė Lošėjų asociacijos vadovas D.Snapkauskas.

Augant azartinių lošimų ir žaidimų organizatorių pelnui, daugėja ir prasilošusių asmenų. Amerikoje vieno prasilošusio lošėjo gyvenimas baigėsi skerdynėmis. Psichologai tokia baigtimi nesistebi. Nereikėtų nustebti, jeigu panaši tragedija nutiktų Lietuvoje.

„Kai pralošia, būna visas spektras emocijų – ir pyktis, ir neviltis, ir pavojus savižudybei. Tai didelės rizikos asmenys, nuolatinėje neviltyje ir amžiname bandyme atsilošti. Taip pat yra iškreiptas tikėjimas, kad aš lošiu dėl to, kad reikia atsilošti, o iš tikrųjų lošimas vyksta dėl to, kad jis suteikia kažkokį malonumą, kurio negauna saugioje erdvėje“, - sakė psichologas Oleg Mackevič.

Ir nors valstybė oficialiai deklaruoja, kad rūpinasi priklausomais nuo lošimų asmenimis, lėšų skiriama pagalbai organizuoti, tačiau lygiai greta verslui leidžiama tokiais asmenimis manipuliuoti.

„Yra įdomus dalykas. Pinigus į lažybų bendrovę gali įsimokėti labai daug būdų, o kai nori išimti, pradeda reikalauti, kad tik į banko sąskaitą. Po to reikalauja išrašo iš banko, žmonėms kyla daug problemų gauti kreditus. Gali būti, kad kol bus pristatyti pinigai, gal praloši. Jie gali pareikalauti gyvenamosios vietos deklaracijos. Jei kilo įtarimų dėl tapatybės – eikit išsiimkite pažymą. Ir kol išsiims pažymas, gal jis praloš. Gali įnešti kiek nori, bet per parą išsiimti tik 500 eurų. Jie laikosi nuomonės, kad tu išlošei 2000 ir nori greitai, ant emocijų viską pasiimti, o visko pasiimti negalima, nes šiandien pasiimsi 500, o likusius galbūt praloši“, - teigė D.Snapkauskas.

Vienas pilnametis asmuo Lietuvoje lošimams per metus išleidžia vidutiniškai 39 eurus. 10 eurų lenkiame lenkus, bet gerokai atsiliekame nuo kitų kaimynų. Latvijoje vienas pilnametis gyventojas azartiniams lošimams išleidžia vidutiniškai 118 eurų. Lietuvoje azartinių lošimų vietų kasmet daugėja. Didžiausią lošimų verslo įplaukų dalį sudaro lažybos. 


„24/7“ - sekmadieniais 21.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV. 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.