Mūsų vertinimu, 2017 m. gruodžio 12 d. Seimo priimtame ateinančių metų valstybės biudžete numatyta nepakankamai lėšų mokslininkų ir dėstytojų atlyginimams kelti.
Nepaisant reikšmingo ekonomikos augimo Lietuvoje, leidusio pastaruoju metu priartėti prie BVP vienam gyventojui Europos sąjungos (ES) vidurkio, mokslininkų ir dėstytojų atlyginimai išlieka vieni mažiausių visoje ES.
Lyginant su kaimyninėmis panašaus ekonomikos lygio valstybėmis, tokiomis kaip Estija, mokslininkų ir dėstytojų atlyginimai Lietuvoje yra 2-2,5 karto mažesni. Pagal oficialius SODRA duomenis, mokslininkai ir dėstytojai Lietuvoje uždirba mažiau už kur kas žemesnę kvalifikaciją turinčius darbuotojus.
Susiklosčiusi padėtis yra netoleruotina. Kuo ilgiau bus delsiama, tuo bus sunkiau atitaisyti vis gausesnį protų ir talentų nutekėjimą svetur ir pasitraukimą į kitus ekonomikos sektorius. Seimo numatyti papildomi 22,6 mln. eurų mokslininkų ir dėstytojų atlyginimams kelti menkai taiso padėtį. Nepaisant šio finansavimo padidinimo, ir taip nepakankama aukštojo mokslo (ir apskritai visos švietimo sistemos) finansavimo dalis nuo biudžeto ir BVP dar labiau mažėja.
Mūsų skaičiavimais, 2018 m. būtina skirti papildomai bent 66 mln. eurų, kad mokslininkų ir dėstytojų atlyginimai kiltų 50%. Iki 2020 m. būtina skirti bent antratiek, kad, lyginant su dabartine padėtimi, aukštojo mokslo sektoriuje atlyginimai išaugų maždaug porą kartų ir taptų bent minimaliai konkurencingi tarptautiniu ir nacionaliniu lygmeniu.
Ilguoju laikotarpiu būtina pasiekti ir išlaikyti mokslininkų ir dėstytojų atitinkamą santykį su vidutiniu darbo užmokesčiu: pusantro vidutinio darbo užmokesčio – lektoriams, asistentams, mokslo darbuotojams, ir iki 2-2,5 vidutinio darbo užmokesčio – docentams, profesoriams bei vyr. mokslo darbuotojams.
Kitąmet sukanka šimtas metų, kai buvo atkurta Lietuvos valstybė. Simboliškai reikšminga sukaktis įpareigoja grįsti oficialias deklaracijas dėl šalies ateities realiais darbais.
Peržiūrėtas ateinančių metų biudžetas leistų kur kas tvirčiau siekti, kad aukštasis mokslas ir sumani, išsilavinusi visuomenė iš tiesų taptų vienu iš svarbiausių valstybės pažangos tikslų, o ne jos „paskutiniu prioritetu“.
