Už mažą puokštelę pakalnučių garbaus amžiaus prekybininkės šią savaitę prašė dviejų eurų. Pernai tokia kainavo eurą ar net mažiau.
„Imkite didesnę, tik euru daugiau, žmona bus patenkinta, o ką šiais laikais reiškia euras“? – pasiūlė pardavėja, parodydama gal dviem žeidais didesnę pakalnučių puokštę už tris eurus. Gerai pamenu, kad už dar didesnę baltų žiedų šluotelę pernai būtent šioje pačioje vietoje pirkau už pusantro euro, o dvidešimt eurocentų dar pavyko nusiderėti.
Šiemet gėlininkių Gedimino prospekte kainos tvirtos kaip rublio kursas sovietų laikais ir – jokių derybų.
Pabrangusios pakalnutės neišsprogdino socialinių tinklų, kaip prieš kelis metus kalafiorai, bet nustebino pro šalį ėjusį jauną studentą su mergina, ketinusį už nedidelę kainą įsiteikti savo išrinktajai.
Skundėsi, kad sunku priskinti
„Jūs neįsivaizduojate, ką reiškia naktį paryčiais klampoti per Rasų kapines, kad nuskinčiau dar neprasiskleidusias, šviežias pakalnutes“, – tikino viena pardavėjų, žurnalistui prisistačiusi Marijos Stefanijos vardu.
Pamačiusi sutrikusį studento veidą, Marija Stefanija paskubėjo paaiškinti: „Ne tai, kad aš pakalnutes nuo kapinių skinu. Man tik pereiti reikia per kapines, iki miško. O tame miške pakalnutės ypač kvapnios“, – tikino 8 dešimtį perkopusi moteris. Per patį pakalnučių sezoną ji prisipažino uždirbanti po 30 – 40 eurų per dieną. Tačiau pakalnučių sezonas trumpas, o kitų rūšių gėles pirkėjai ne itin noriai perka.
„O manosios rinktos prie Žaliųjų ežerų, dar gražesnės. Tikrai nepasigailėsite du eurus išleidę“, – savo prekę gyrė kita prekeivė. Nutaisęs rimta veidą pasakiau, kad gėlių ieškau ne žmonai, o meilužei. Todėl jos turi būti ypatingos. Kritišku įgudusios prekeivės žvilgsniu įvertinusi manao kuklią aprangą ir apniukusią fizionomiją gėlininkė sumojo, kad aš nė trupučio nepanašus į tokį pagyvenusį vyriškį, kurio sąskaitos banke užtektų meilužę išlaikyti, sukikeno ir pasiūlė narcizo žiedą už 30 centų. Narcizai pasirodė nepabrangę – panašiai jie kainavo ir pernai.
Gėlininkių gudrybės
Kita prekybininkė, palaukusi, kol paėjėsiu į šalį, prisivijusi pakuždėjo: „Iš jokių miškų jos neveža pakalnučių. Augina nuosavuose darželiuose Žemuosiuose Paneriuose, Šnipiškėse ar panašiai. Va aš tai iš pat Vievio miškų vežu. Pirkite pas mane kitą kartą, padėsite,net keturis anūkus auginu, tėvai užsienyje“, – bėdojo moteris.
Taigi ir mažojo verslo gėlių pardavėjos žino savitų rinkodaros triukų.
Šiaip jau gėlininkės turėtų būti dėkingos buvusiam Aplinkos ministrui Kęstučiui Trečiokui, kuris 2016 metais pakalnutes išbraukė iš saugotinų draudžiamų pardavinėti lauko gėlių sąrašo.
Tiesa, pardavinėti jas leista ne Gedimino prospekte. Tačiau gėlininkės prie buvusio „Vaikų pasaulio“ tapo tarsi Vilniaus naujamiesčio paveldo dalimi, daugelis jų čia prekiauja jau ne vieną dešimtmetį – taip žurnaistui prisipažino ne viena gėlininkė, prisidurianti vieną kitą dešimtį eurų prie pensijos.
„Mums liepia pardavinėti gėles A.Vienuolio gatvėje, netoli Operos ir baleto rūmų. Bet ten visas vietas užgrobusi sava mafija su vietiniais girtuokliais, mus veja lauk“, – apmaudžiai tikino viena pardavėja.
„Sostinės Savivaldybės taryba dar 2015 m. patvirtino nulinės rinkliavos mokestį Vilniaus miesto gyventojams, prekiaujantiems savo sklypuose užaugintomis uogomis, vaisiais, daržovėmis ir gėlėmis, o taip pat miške surinktomis gėrybėmis. Nepirkdami prekybos leidimo jomis savivaldybės nustatytose vietose gali prekiauti vilniečiai pensininkai ir neįgalieji, jaunesni nei 30 metų amžiaus pardavėjai, kurie registruoti Darbo biržoje, moksleiviai ir studentai ir prekiaujantys sendaikčiais blusų turguje.
Gedimino prospektas prie „Zaros“ parduotuvės nėra ta vieta, kur galima prekiauti be leidimo. Viešosios tvarkos pareigūnai, pamatę prekiautojus pirmiausiai ne baudžia, o primena, kokiose nustatytose vietose galima prekiauti gėlėmis ir paprašo persikelti į šalia V. Kudirkos aikštės esančią tam skirtą vietą ar kitas artimiausias legalias prekybos vietas“ – sakė Verslo organizavimo ir leidimų poskyrio vedėja Virgina Skirienė
