Didžiosios Britanijos policijos pareigūnai kartu su kolegomis iš Latvijos tiria prekeivių vergais bylą. Ši gauja tiekė nemokamą darbo jėgą į Angliją. Tai jau ne pirmas kartas, kada Europoje aptinkama vergų iš Baltijos šalių, kuriuos „užsidirbti“ pasiuntė Latvijos ir Estijos įdarbinimo agentūros, teigia straipsnio autorius.
Beje, ir pačių Baltijos šalių vietiniai vergvaldžiai vilioja potencialius vergus iš sunkiau gyvenančių buvusios SSRS ir Rytų Europos šalių, konstatuoja portalas.
Smulkaus šrifto niekas neskaito
Neseniai Latvijoje buvo sulaikytas 51 metų šios šalies gyventojas, kaltinamas prekyba žmonėmis Didžiojoje Britanijoje. Teismas leido jį suimti, kol vyks tyrimas.Toje pačioje byloje dar prieš metus vidurio Anglijoje, Derbio mieste (Derbišyro grafystė) buvo areštuoti penki jo tautiečiai – Ainaras Pelcis, Ilgvaras Pelcis, Karlis Aleksandrovas, Magdalena Kleina ir Jolanta Pelce. Šiek tiek vėliau, Donkasterio Šefildo oro uoste policija sulaikė kitą tos pačios gaujos narį Mareką Kairą. Dar keturis vergų prekeivius, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su latvių grupe, areštavo 2018 metų vasario mėnesį (jie bus teisiami Didžiojoje Britanijoje).
Operacijos metu pavyko išgelbėti dešimt Latvijos piliečių, kurie tapo prekybos žmonėmis aukomis, juos perdavė socialinių tarnybų globai. „Buvo kalbos barjeras, todėl jie nesikreipė į teisėsaugos institucijas“, – paaiškino aukų elgesį Latvijos policijos kovos su prekyba žmonėmis skyriaus viršininkas Armandas Lubartas. Oficialiai šie žmonės dirbo Didžiojoje Britanijoje už labai mažą atlygį. Įstatymas to nedraudžia, tačiau, kaip išsiaiškino policija, iš tikrųjų darbuotojai neturėjo prieigos prie jų vardu atidarytų banko sąskaitų. Vergų prekeiviai nuomojo juos vienam iš vietinių verslininkų, kuris turėjo statybinių medžiagų gamybos įmonę. O jeigu kas nors pamėgindavo reikalauti savo pinigų, jį gąsdindavo, mušdavo, grasindavo nužudyti.
„Mes labai rimtai reaguojame į signalus apie prekybą žmonėmis ir šiuolaikinę vergiją, – paaiškino leidiniui „The Independent“ operacijai Derbyje vadovavęs vietos policijos detektyvų skyriaus vadovas Rickas Eltonas. – Tokie atvejai nėra reti – žmonės vyksta į Jungtinę Karalystę, kur jiems pažadėjo gerą darbą ir geresnį gyvenimą. Tačiau tai dažnai virsta išnaudojimu, kai aukos yra priverstos dirbti už menkus pinigus arba apskritai be jokio atlygio. Jie neturi pinigų, o dokumentai įforminti taip, kad palikti darbdavį jiems labai sudėtinga“.
Įdomiausia, kad visi dešimt latvių, išlaisvintų per paskutinę operaciją, atsisakė grįžti į tėvynę ir toliau dirba toje pačioje įmonėje. Tiesa, dabar jie savo kuklų atlyginimą gauna laiku ir visą.
Tyrimo metu paaiškėjo, kad nuo latvių grupuotės, telkusios žmones darbui Didžiojoje Britanijoje, nukentėjo daugiau žmonių. Vergų prekeiviai verbuodavo potencialias aukas Rygoje ir jos apylinkėse, Tukume ir Jūrmaloje. Jiems žadėjo gerą gyvenimą Anglijoje ir duodavo pasirašyti sutartis, išmargintas visokiausiomis išnašomis ir prierašais, atspausdintais smulkiu šriftu. Kaip paaiškėjo, niekas iš nukentėjusiųjų nerado laiko išsamiai susipažinti su visomis sutarčių sąlygomis. Jie tiesiog jas pasirašydavo, tikėdamiesi pagerinti savo gyvenimą.
Aukas, beje, verbuotojai rinkdavosi iš socialiai pažeidžiamų asmenų tarpo – tuos žmones, kuriuos slėgė skolų našta, kurie buvo vieniši ir linkę į alkoholizmą. „Kas gi tampa darbo vergovės, fiktyvių santuokų, seksualinio išnaudojimo aukomis? Tie, kas Latvijoje susiduria su socialinėmis problemomis, – sako A.Lubartas. – Jei kalbėsime apie šį konkretų atvejį, tai visi nukentėjusieji – iš socialiai pažeidžiamų žmonių tarpo.“
Kai kurie vergai, atidirbę visą sutartyje numatytą laiką ir palikę uždirbtus pinigus sukčiams, grįžo į tėvynę. „Kai kuriuos iš jų mes radome. Tačiau jie nenori pripažinti, kad buvo tapę aukomis. Tai toks psichinis reiškinys, – aiškina A.Lubartas. – Vyrai laikosi nuomonės: geriau būti apvogtam, bet nepripažinti, kad buvo vergijoje.“ Tai buvo nusikaltėlių plano sudėtinė dalis: jie tiksliai apskaičiavo, kad psichologiškai labai mažai žmonių yra pasirengę pripažinti, kad dėl savo kvailumo jie savanoriškai išvyko vergauti.
Mušdavo ir pjudydavo šunimis
Sulaikymai Derbyje tapo didelio masto operacijos dalimi, siekiant užkirsti kelią prievartinio darbo praktikai Jungtinėje Karalystėje. Iki tol, 2014–2016 metais, Didžiosios Britanijos policija sulaikė nusikaltėlius Derbišyro, Linkolnšyro, Notingemšyro ir Lesteršyro grafystėse, išvaduodama iš nelaisvės 140 vergų. Manoma, kad šiuo metu Anglijoje yra apie 13 tūkst. žmonių, kurie faktiškai yra paversti vergais. Dauguma jų yra išeiviai iš neturtingų ES šalių, tokių kaip Latvija, Lietuva, Estija, Rumunija ir Bulgarija, teigia straipsnio autorius.
Šių metų gegužės mėnesį Lietuvoje Klaipėdos prokuratūra baigė kelerius metus trukusį prekybos žmonėmis tyrimą.
Teisiamųjų suole atsidūrė sutuoktinių pora iš Didžiosios Britanijos ir lietuvis Edikas Mankevičius. Pastarasis nuo 2006-ųjų iki 2012 metų verbavo patiklus lietuvius, žadėdamas jiems „lengvą ir gerai apmokamą darbą“ ir išsiųsdamas juos savo bendrams iš Didžiosios Britanijos. Darrelas Jonas Houghtonas ir jo žmona Jacqueline Hazel Judge buvo įsteigę kompaniją „DJ Houghton“ Kento grafystėje. Vietoj lengvo darbo ir didelio darbo užmokesčio lengvatikiai lietuviai turėjo dirbti nepakeliamomis sąlygomis paukštininkystės ūkyje.
Darbuotojai neturėjo jokių socialinių garantijų, dirbo net naktimis, be poilsio dienų ir atostogų, o atlyginimas buvo daug mažesnis, nei buvo pažadėta. Be to, praktiškai jis visai nebuvo mokamas: dalį atlyginimo darbdaviai atskaitydavo už apgyvendinimą ir maitinimą, o visiškai atsiskaityti žadėjo „paskui, kiek vėliau“. Darbuotojai gyveno antisanitarinėmis sąlygomis, miegojo ant grindų pasitiesę čiužinius ir neturėjo galimybės naudotis medicinine pagalba. Jei kas nors atsisakydavo eiti į darbą, reikalaudamas sumokėti už darbą ir geresnių sąlygų, jį bausdavo – E.Mankevičius prieš nesukalbamus žmones naudodavo fizinį ir psichologinį smurtą. Nelaimėlius mušdavo ir pjudydavo koviniais šunimis, grasindami paleisti juos nuo grandinių. Piktadariai naudojosi tuo, kad jų apgauti darbuotojai nemokėjo angliškai, nežinojo vietos įstatymų ir netgi neturėjo pinigų, kad galėtų susisiekti su kuo nors savo tėvynėje.
Sėkmingas vergvaldžių verslas pasibaigė, kai jų aukos vis dėlto rado būdą kreiptis į teismą su skundu dėl bendrovės savininkų elgesio. Vienas iš nukentėjusiųjų vardu Laurynas papasakojo, kad pateko į vergiją būdamas 19 metų ir susigundęs viliojančiais pažadais. Tikrovė pasirodė siaubinga: sunkus darbas, gyvenimas pusbadžiu, grasinimai. Vieną dieną jis išdrįso paprašyti šeimininkų uždirbtų pinigų, bet buvo žiauriai sumuštas.
„Aš pasakiau, kad pirmiausia noriu gauti savo darbo užmokestį, tačiau jie atsisakė jį atiduoti. Vietoj to mane sumušė ir pasiūlė dvi dienas pailsėti – su sulaužytais šonkauliais“, – krūpčiodamas nuo prisiminimų pasakojo Laurynas. Kai jis šiek tiek sustiprėjo, jam liepė susirinkti daiktus ir nešdintis. Lauryno ir jo bičiulių, patekusių į tą pačią bėdą, pasakojimai tiesiog sukrėtė teisėsaugininkus. Dėl to Anglijos teismas įpareigojo kompaniją „DJ Houghton“ sumokėti šešiems atvykėliams iš Lietuvos kompensaciją – milijoną eurų.
Sektantai – geriausi vergai
Būtų klaidinga galvoti, kad Baltijos šalys tik verbuoja potencialius vergus ir siunčia juos į Vakarų Europą. Kaip paaiškėjo, nemažai vergų dirba Estijoje, beje, labiausiai išsivysčiusioje Baltijos valstybėje, rašo V.Veretennikovas.
2016 metų JAV Valstybės departamento ataskaitoje apie šiuolaikines vergovės formas pažymėta, kad „Estija yra šalis šaltinis, tranzito šalis ir paskirties šalis seksualinį išnaudojimą patiriančioms moterims ir merginoms, o taip pat vyrams, moterims ir vaikams, spiriamiems dirbti priverstinį darbą“. Pranešimo autoriai teigia, kad Estijos piliečiai yra spiriami dirbti prievartinį darbą tiek savo gimtinėje, tiek ir kitose Europos šalyse. Daugiausia jie dirba statybose ir sezoninius darbus.
Valstybės departamento ekspertai taip pat pažymi, kad Estija ne tik siunčia savo piliečius į vergiją užsienyje, bet ir pati priima vergus iš užsienio, pirmiausia iš Ukrainos ir iš Vietnamo. Pranešimo autoriai daro išvadą, kad „Estijos vyriausybė netinkamai įgyvendina prekybos žmonėmis panaikinimo standartus“.
Panašios ataskaitos buvo rengiamos ir anksčiau. Estijos parlamento deputatas Andresas Anveltas dar 2011 metais su kartėliu pareiškė, kad eilinis Valstybės departamento pranešimas „stato mus į vieną eilę su Nigerija, Afganistanu, Kazachstanu ir Bangladešu“.
Per pastaruosius metus mažai kas tepasikeitė. Ne taip seniai Ukrainos spaudoje pasirodė 55-erių metų Užkarpatės srities gyventojo Vasilijaus pasakojimas. Žmogus papasakojo, kaip jis su sūnumi važiavo į Estiją „ilgo euro“. Jam pasiūlė restauruoti senovinių pastatų fasadus, pažadėjo mokėti mažiausiai 2000 eurų per mėnesį. Iki Talino Vasilijus su sūnumi keliavo autobusu su tokių pat darbuotojų grupe, kurie pasirodė esą Jehovos liudytojai. Estijoje juos apgyvendino bendrabutyje, po keturis žmones kambaryje, ir iš karto paėmė po 100 eurų iš kiekvieno, paaiškinę, kad pinigų reikia pažymėjimams, patvirtinantiems teisę dirbti, pagaminti.
Viskas baigėsi tuo, kad visa 30 ukrainiečių ir 20 moldavų grupė atsidūrė vergijoje. Vietoj senovinių fasadų restauravimo jie po dvylika valandų per dieną šiltino penkiaaukščius namus miegamajame rajone, gaudami po 25 eurus per savaitę maistui. „To pakako nebent makaronams. Gerai, kad gabalėlį lašinių iš namų atsivežėme...“ – prisimena Vasilijus. Taip praėjo mėnuo, bet pažadėtų pinigų darbuotojai nematė. Tiems, kurie pradėdavo reikalauti atsiskaityti, grasino, kad perduos policijai už nelegalų darbą. „Būtent tada mes ir supratome, kad patekome į vergiją. O mūsų vadinamieji darbo pažymėjimai – eilinė apgaulė“, – pasakoja ukrainietis.
Tokiomis sąlygomis jie dirbo beveik du mėnesius. Firmos savininkė Julia visiems, kurie buvo nepatenkinti, sakė: „Aš visur turiu ryšių, tu esi niekas, išsižiosi – iš karto skambinu į migracijos tarnybą ir tave nedelsiant deportuos“. Suaugę vyrai sėdėdavo, tylėdami išklausydavo šiuos grasinimus ir kentėjo. Tie, kurie išdrįso priešintis šeimininkams, labai dėl to pasigailėjo. „Keletą vyrų iš Užkarpatės iš tiesų deportavo, ir dar prieš tai jie pasėdėjo cypėje, – sako Vasilijus. – Grįžo namo – be pinigų ir be teisės įvažiuoti į Europos Sąjungos teritoriją penkerius metus. Julia nejuokavo...“
Gavęs už savo darbą pinigų grįžti atgal Vasilijus jau tėvynėje susirado advokatą ir pamėgino kreiptis į teisėsaugos institucijas. Bet ten jam iš karto buvo pasakyta, kad klausimas sunkus ir beviltiškas, nes jis tikrai dirbo ES be leidimo – reiškia, neteisėtai. Būtent to ir tikisi vergvaldžiai, palikdami savo vergus nelegalų padėtyje. Beje, būtent tada ir paaiškėjo, kodėl Vasilijaus grupėje buvo tiek daug sektantų – dėl savo įsitikinimų jie negali liudyti prieš savo engėjus. Idealūs vergai, baigia savo straipsnį V.Veretennikovas portale lenta.ru.
Parengė Leonas Grybauskas
