„Izraelis, galimas daiktas, yra startuolių ir aukštųjų technologijų šalis, tačiau visose srityse, kurios susijusios su mokėjimų sistemomis, žydų valstybė ir toliau atsilieka nuo kitų šalių. Ypač kalbant apie grynųjų pinigų panaudojimą ir juodosios kapitalo rinkos apimties mažinimą“, – rašo straipsnio autorė.
„Grynųjų pinigų apyvarta Izraelyje 2018 metais (gyventojų iš bankų atsiimamų ir į bankus padedamų pinigų kiekio skirtumas) sudarė 85,9 mlrd. šekelių (virš 22,1 mlrd. Eur). Tai yra 4 proc. daugiau nei 2017 metais. Per pastaruosius trejus metus grynųjų pinigų apyvarta šalyje išaugo 5 procentais. Tiesa, centrinis bankas mus guodžia, kad per pastarąjį dešimtmetį šis rodiklis padidėjo „tik“ 10 procentų“, – tęsia pasakojimą R.Binderman.
„O kas vyksta likusiame pasaulyje? Izraelyje grynųjų pinigų naudojimo mastas 2018 metais sudarė 6 proc. BVP. Beveik kaip 2019 metais JAV (8 proc.). Tai yra žymiai daugiau nei daugelyje išsivysčiusių šalių, kurios siekia sumažinti šį rodiklį: Švedijoje (1 proc. BVP), Kanadoje (4 proc.), Australijoje (4 proc).
Tik neseniai Izraelio bankas atliko pirmąjį išsamų tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, kaip Izraelio gyventojai naudoja grynuosius pinigus. Šio tyrimo duomenys rodo, kad izraeliečiai 26 proc. visų savo dienos mokėjimų atlieka grynaisiais, 13 proc. – čekiais. Tai yra, 39 proc. mokėjimų yra „popieriniai“. 38 proc. – tai kreditinės kortelės, 19 proc. – pinigų pervedimai per bankus. Ir tik 1 proc. (!) mokėjimų atliekama, naudojantis bankų mobiliosiomis programėlėmis. Dar 3 proc. – kitais būdais“, – konstatuoja apžvalgininkė.
„Šiais laikais, kai bankai siūlo „mobiliąsias pinigines“, o izraeliečiai yra tokių išradimų kaip „Waze“ ir „Mobileye“ autoriai, mes Izraelyje trečdalį savo mokėjimų atliekame „popieriuje“.
Kodėl tai vyksta? Kodėl valstybė nededa daugiau pastangų, kad sumažintų šių pasenusių mokėjimo priemonių naudojimą? Atsakymas aiškus: juodoji kapitalo rinka.
Smulkus ir vidutinis verslas, privataus verslo atstovai, norintys dalį mokėjimo už savo paslaugas gauti grynaisiais, „juodais pinigais“, ir nepadėti jų į banką, kad nereikėtų laikytis griežtų taisyklių, kurių tikslas – užkirsti kelią pinigų plovimui.
Todėl jie ateina į prekybos centrus, pas rangovus ir į pokylių sales su banknotų prikištomis kišenėmis. Ir nors neseniai įsigaliojęs įstatymas, ribojantis mokėjimą grynaisiais (11 tūkst. šekelių – 2830,4 Eur), bando kovoti su šiuo reiškiniu, šių pastangų aiškiai nepakanka. Labai jau daug yra tokių, kurie suinteresuoti, kad apyvartoje būtų daug grynųjų pinigų“.
„Ir kol valstybė nepradės tikro karo prieš juodąją kapitalo rinką, niekas nepajudės iš vietos“, – reziumuoja „Calcalist“ apžvalgininkė R.Binderman.
Parengė Leonas Grybauskas
