„Sodros“ pristatytais duomenimis, gyventojų draudžiamosios pajamos, nuo kurių sumokėtos socialinio draudimo įmokos, trečiąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai ir įvertinus darbo užmokesčio indeksavimą, padidėjo 111 eurų.
Atskaičius mokesčius, pajamos „į rankas“ padidėjo vidutiniškai apie 15 proc., arba 104 eurais ir siekia 811 eurų.
„Darbo pajamų augimo tempas Lietuvoje išlieka nuoseklus ir dažniau pajamų padidėjimo atvejų rasime tarp mažiausias pajamas uždirbusių gyventojų, kurių darbo pajamų dydis tiesiogiai priklauso nuo MMA.
Mažesnes nei minimali mėnesio alga pajamas šį rugsėjį uždirbo 9 proc. darbuotojų, kai 2017 metais, dar prieš įvedant socialinio draudimo įmokų „grindis“, jų dalis siekė 14 proc. Tai reiškia, kad šią kartelę per dvejus metus peržengė 50 tūkst. darbuotojų.
Vis dėlto pastebime, kad skirtinguose šalies regionuose vidutinės gyventojų pajamos gali skirtis 30 – 40 proc. Pajamų augimo tempą bei dydį diktuoja didieji miestai, kurie lemia pokyčius ir žiedinėse savivaldybėse arčiau didžiųjų miestų, o periferiniuose regionuose gyventojų pajamos išlieka mažesnės“, – ketvirtadienį gyventojų darbo pajamas apžvelgė „Sodros“ Statistikos, analizės ir prognozės skyriaus patarėja Kristina Zitikytė.
Netolygus pajamų augimas
Įdomu tai, kad iš 60 šalies savivaldybių pusė visų Lietuvos dirbančiųjų yra šešiose savivaldybėse – Vilniaus mieste ir rajone, Kauno mieste ir rajone, Klaipėdos mieste bei Šiaulių mieste. Ir būtent pajamų augimas čia labiausiai lemia šalies darbo užmokesčio tendencijas.
Trečiąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, didžiųjų savivaldybių lyderiais pagal pajamų augimą tapo Kauno miestas ir rajonas, kur vidutinės darbo pajamos augo 10 proc., kai, palyginti, Vilniuje ir Vilniaus rajone augimas siekė 9 proc. Šiauliuose – 8 proc., o Klaipėdoje – 7 proc.
Kita vertus, pajamų augimo rekordininke tapo Širvintų rajono savivaldybė, kur pajamos augo 17 proc., o lėčiausiai – 7 proc. pajamos augo ne tik Klaipėdos mieste, bet ir Panevėžio miesto, Radviliškio, Pasvalio rajonų savivaldybėse.
Tačiau iš didžiųjų savivaldybių Vilniaus miestas ir toliau išlieka vidutinių draudžiamųjų pajamų lyderis. Čia vidutinės pajamos siekia 1 490 eurų prieš mokesčius, kai, palyginti, Kauno mieste ir rajone maždaug 1 250 eurų, Klaipėdoje – 1 180 eurų, o Šiauliuose – 1 000 eurų.
Dar didesni pajamų skirtumai tarp sostinės ir periferinių regionų. Šalčininkų, Skuodo, Vilkaviškio, Kelmės, Pagėgių, Kalvarijos savivaldybėse vidutinės darbo pajamos svyruoja apie 900 eurų ir yra kone 40 proc. mažesnės nei Vilniuje.
„Didžiosios savivaldybės, kuriose yra daugiausiai dirbančiųjų, diktuoja pajamų augimo tempą šalyje ir nors matome, kad sparčiausiai pajamos augo ne didžiuose miestuose – Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys augimo tempu netgi atsiliko – vis dėl to pajamų skirtumai regionuose išlieka dideli ir mažėja per lėtai“, – sako K. Zitikytė.
Demografiniai iššūkiai
„Sodros“ atstovės teigimu, nors Lietuvai būdinga senėjanti visuomenė, tam tikro amžiaus gyventojų grupės yra pasiskirsčiusios panašiai, tačiau jų aktyvumas darbo rinkoje – skiriasi.
„25–34 metų, 35–44 amžiaus gyventojų skaičius pasiskirstęs panašiai. Tačiau aktyvumas, nagrinėjant atskiras amžiaus grupes, labai skiriasi. Aktyviausi šiandien darbo rinkoje yra 35–44 metų amžiaus žmonės, iš jų dirba apie 70 procentų. Šie žmonės uždirba didžiausias pajamas, kurios siekia beveik 1500 eurų.
Tačiau jei keliautume prie vyresnio amžiaus grupių, pavyzdžiui 45 – 54 metų amžiaus, matytume, kad tarp jų aktyvumas šiek tiek mažesnis. O jei išskirtume 55 – 64 metų žmonės, ten aktyvumas siekia 57 procentus. Šių žmonių vidutinės darbo pajamos taip pat yra mažesnės, siekia apie 1144 eurus, ir jeigu jas lygintume su jaunimo uždirbamomis pajamomis, tai yra apie 20 proc. mažiau“, – kalbėjo K.Zitikytė.
Pasak K.Zitikytės, Lietuvoje sparčiai didėja vyresnių nei 55 metų darbuotojų dalis, didėja ir jų uždirbamos pajamos – jų darbo pajamų augimo tempas siekė 9 procentus.
Vis dėlto jų vidutinės draudžiamosios pajamos, siekiančios 1144 eurus yra 10 proc. mažesnės nei šalies vidurkis (1277 eurai) ir žymiai atsilieka nuo 35–44 metų amžiaus darbuotojų vidutinių pajamų, kurios siekia 1482 eurus.
Kuris sektorius draugiškiausias vyresnio amžiaus darbuotojams? „Sodros“ duomenimis, biudžetiniame sektoriuje kas trečias dirbantysis yra vyresnio amžiaus žmogus.
Tačiau ne visuose sektoriuose vyresnio amžiaus gyventojai pasiskirstę vienodai.
„Jei išskirtume vadovus, matytume, kad kas ketvirtas vadovas Lietuvoje yra vyresnis nei 55 metų. Didesnė tikimybė, kad jums vadovaus vyresnio amžiaus žmogus, jeigu jūs esate iš sveikatingumo, švietimo sričių, jei dirbate su teisės aktų leidėjais ar seniūnais. Tuo metu mažesnė tikimybė – jei dirbate reklamos, viešųjų ryšių, informacinių technologijų, finansinių ir draudimo paslaugų srityse“, – tikino K.Zitikytė.
Kur kas dažniau vyresnių darbuotojų sutiksime tarp nekvalifikuotų darbininkų, valytojų, namų tvarkytojų, autobusų vairuotojų, mokytojų, kur jų dalis siekia iki 50 proc. Tačiau vyresni darbuotojai nesudaro nė 5 proc. tokių profesijų, kaip padavėjai, IT specialistai, programų kūrėjai, žmogiškųjų resursų, finansų specialistai.
Ilgesnės darbo paieškos
„Sodros“ atstovės duomenimis, jauni žmonės darbo ieško trumpiau, nei vyresni.
„Įdomu tai, kad vyresni darbuotojai rečiau varsto Užimtumo tarnybos duris nei, pavyzdžiui, 25–35 metų gyventojai, tačiau jas pravėrus jaunas žmogus nedarbo draudimo išmoką gauna 3–4 mėnesius, o vyresnis jau 5–6 mėnesius. Tai rodo, kad susirasti darbą vyresniame amžiuje tampa didesniu iššūkiu“, – kalbėjo atstovė.
Jos teigimu, tai lemia ir vyresnio amžiaus darbuotojų sveikata, ir kvalifikacija.
„Vienas iš veiksnių – sveikata. Jaunimui tikėtina vidutinė ligos trukmė – apie 11 darbo dienų, o vyresniųjų grupė serga beveik perpus ilgiau. Skiriasi ir ligos, kuriomis serga. Jaunesni žmonės serga sezoninėmis ligomis, peršalimu, vyresnieji – ligomis, kurios susijusios su amžiumi – nugaros skausmai, širdies ligos,“ – kalbėjo „Sodros“ atstovė.
Anot jos, tai, jog kas penktas šalies dirbantysis yra vyresnis nei 55 metų amžiaus, skatina galvoti apie didesnį dėmesį vyresnių darbuotojų kvalifikacijos kėlimui ir keitimui, jų socialinėms garantijoms bei darbdavių gebėjimui prisitaikyti prie demografinių iššūkių.
