Bet čia iš karto prasidėjo nesusipratimai.
Antai ministrų kabinetas siūlo nuo sausio pakelti tik daugiavaikėms ir remtinoms šeimoms skiriamas išmokas (nuo 70 iki 90 eurų), o universaliąją išmoką (nuo 50 iki 60 eurų) didinti kitų metų antrąjį pusmetį.
Nuosaikiai mąstanti Vyriausybė rado, kur paimti bent papildomą pusšimtį milijonų eurų – iš valstybės valdomų įmonių dividendų.
Bet valstiečių vedlys R.Karbauskis iškart pasišiaušė: ir pensijos, ir vaiko pinigai turėtų būti didinami kuo daugiau ir jau nuo sausio mėnesio. O pinigų tam esą užteks, nes jau mažiau nei po mėnesio bus apmokestinti ir bankai, ir stambieji prekybininkai.
„Vyriausybė neturi aiškumo dėl mokestinių įstatymų priėmimo, o mes esame įsitikinę, kad mums užteks balsų, todėl aš jau šiandien galiu šnekėti apie tai, kaip bus“, – rėžė Seimo Kultūros komiteto pirmininkas.
Viena vertus, tai kelia abejonių, ar dabartinė Vyriausybė jau šiuo metu nėra mažumos. Antra, priėmus šiuos du įstatymus lėšų biudžete kuriam laikui gal ir pagausės, bet netrukus toks sprendimas smarkiai atsirūgtų.
Apmokestinti bankų aktyvus galima tik gavus Europos centrinio banko rekomendaciją, o valdantieji į jį kreiptis net neketina.
Be to, kaip rodo panašiai pasielgusios Lenkijos pavyzdys, šis mokestis mažina konkurenciją ir pabrangina paskolas. O mokestį anksčiau įvedę rumunai jau apsisprendė jį atšaukti.
Savo ruožtu prekybininkų atstovai įspėjo, kad jiems numatomas 1 proc. apyvartos, per mėnesį viršijančios 2 mln. eurų, mokestis gal prieštarauja Konstitucijai ir ES teisei.
Galiausiai viskas baigtųsi tuo, kad susimokės paprasti piliečiai – tie, kuriais taip esą rūpinasi valstiečiai. Nauji mokesčiai (nederėtų pamiršti ir didėsiančio degalų bei svaigalų akcizo) labai greitai ištirpdys ir prie pensijos pridėtus 30 eurų, ir didesnius vaiko pinigus.
Valdančiųjų nesutarimai ir desperatiški bandymai iš kur nors išpešti papildomų lėšų dar sykį įrodo, kad pernai pradėtas ekonominis eksperimentas, kurio esmė – milijardo eurų dalybos milijonui gyventojų, yra žlugęs, kaip ir ūkininkus gelbėti turėję „vaučeriai“ ar kovos su augančiomis kainomis būdai.
Trejiems metams į priekį suplanuota mokesčių reforma vėl reformuojama. Neapmokestinamasis pajamų dydis kitąmet augs 50 eurų mažiau nei buvo žadėta. Dirbantiems individualiai „Sodros“ įmokų „lubos“ sieks nebe numatytus 43 vidutinius darbo užmokesčius, o 60, arba 83 tūkst. eurų per metus. Atsitraukiama ir nuo įsipareigojimo kasmet kelti akcizus rūkalams tik po 15 proc., nes populiariam tapusiam kaitinamajam tabakui ketinama mokestį padidinti net 65 proc.
Siekiančiai visiems įtikti valdžiai verkiant reikia pinigų, kad galėtų bent kiek daugiau pabarstyti protestus rengiantiems pedagogams, aukštųjų mokyklų dėstytojams, niurzgantiems ugniagesiams, policininkams ir netgi tyliai kenčiantiems kultūrininkams.
Tik traktoriais didmiesčiuose pasivažinėję žemdirbiai gali nusiraminti – akcizas žymėtam dyzelinui didės mažiau nei simboliškai, žemės mokestis judinamas nebus. Bent jau šį gaisrą valdantiesiems pavyko apmalšinti.
Bet nuo to biudžetas neišsipūs. Kol kas Vyriausybė galėjo džiaugtis viešųjų finansų pertekliumi dėl santūraus planavimo. Pavyzdžiui, šiųmetis biudžetas sudarytas remiantis prognoze, kad bendrasis vidaus produktas (BVP) augs 2,8 procento, tačiau per tris ketvirčius augimas siekė 3,9 proc. Atitinkamai į iždą plaukia didesnės nei numatyta sumos.
Tuo metu pasaulio ekonomikos padangėje pilki debesys ne tik nesisklaido, bet ir ima juoduoti. Lėtėja ir eksporto, ir pačios ekonomikos augimas, todėl kitiems metams prognozuojamas 2,4 proc. BVP didėjimas jau nebeatrodo itin atsargus – gal net su optimizmo prieskoniu.
Vis dėlto netiesa, kad valstybėje nėra pinigų didinti pensijoms ar išmokoms.
Galima ne tik neįvedinėti naujų, bet ir apkarpyti dabartinius mokesčius. Tačiau tam reikėjo atlikti gausybę namų darbų, kurie valstiečiams pasirodė esantys pernelyg sudėtingi.
Juk beveik pusė švietimui skirtų pinigų keliauja ne mokytojų algoms ar mokymo priemonėms, o infrastruktūrai išlaikyti – šildyti ir remontuoti pustuštėms mokykloms. O brangiai įsigyta medicinos įranga įjungiama tik retkarčiais.
Valstybės kontrolieriai seniai baksnoja į fiksuoto finansavimo investicines programas, kurioms kasmet atseikėjama apie 700 mln. eurų, o nepanaudotas likutis jau prieš metus siekė 200 mln. eurų.
Nutraukus beviltiškus projektus ir paėmus šiuos pinigus, bus patenkinti ne tik mokytojai, bet ir pensininkai.
Sveikatos apsaugos ministro pageidavimu nesuprantama kokiai apokalipsei rengiantis Privalomojo sveikatos draudimo fondo rezerve jau sukaupta per 200 mln. eurų, o iki kitų metų pabaigos ten bus arti 400 mln.
Ką jau kalbėti apie biurokratinio aparato mažinimą – čia rezervai galėtų būti ne mažesni nei tūnantys šešėlyje ir niekaip neištraukiami.
Bet tai – jau užduotys būsimai Vyriausybei, kad ir kas ją sudarytų, nes šioji neturi nei laiko, nei politinės valios tokiems sprendimams.
