Laimei, Lietuvoje dar taip nenutiko, nes mūsų politikai viena po kito kepa realybės šou „Biudžetas“ serijas. Standartinis TV kritikas galvą nusilaužtų – vis dėlto kokiam žanrui jas priskirti?
Situacijų komedijos? Humoras, aišku, pačių scenaristų visiškai neplanuotas, dažnai smarkiai juodas, tačiau vis tiek kartais norisi juoktis.
Veiksmo? Galima ir taip pavadinti, jeigu veiksmui prilygintume chaotišką blaškymąsi visomis keturiomis kompaso kryptimis, kai kojos trukdo rankoms, rankos galvai, o galva yra apskritai visiškai perteklinis scenos rekvizitas.
Dramos? Viena vertus, dramos ten netgi per daug.
Kartais atrodo, kad grįžo pirmųjų krikščionių persekiojimo Koliziejuje laikai, su tokiu dramatiškumu valdantieji vaizduoja kovą už biudžetą. Atrodo, kad gruodžio 17 dieną spręsis jeigu ne visatos, tai bent planetos gyvybės ar mirties klausimas.
Bandai žmogus prisiminti bent kartą, kai biudžetas buvo svarstomas ir tvirtinamas tokio isteriško chaoso sąlygomis, niekaip neišeina. Netgi tais liūdnais 2008-aisiais, kai pasaulinė finansų krizė pavertė valstybės iždą sendaikčių sandėliuku kiauromis sienomis ir švilpiančiais skersvėjais. Net ir tada kažkokiu būdu buvo apsieita be dramos, be komedijos, ir be trilerių.
O dabar net negali suprasti, iš kur toji įtampa, panika ir triukšmas. Kas pasikeitė, palyginti su pernykščiais metais? Tada irgi buvo protestų, atleistų ministrų, bet valdančioji dauguma buvo beveik ta pati, premjeras tas pats, ir net finansų ministras, kuris yra biudžeto tėtė, mama ir krikštatėvis, tas pats buvo.
Tačiau tada kažkaip buvo išvengta melodraminio rankų grąžymo ir griežimo dantimis, viskas įvyko pagal standartinį scenarijų. Vyriausybė pateikia biudžeto projektą, Seimo nariai stoja į eilę pageidavimų koncertui. Vienas nori stogo bažnyčiai savo apygardoje, kitas dugno baseinui savo apylinkėje. Visi į tą koncertą renkasi be didelio pasitikėjimo savo vokaliniais sugebėjimais, bet ką jau padarysi, kartą per metus turi parodyti savo rinkėjams, kaip jais rūpiniesi.
Tada visi pageidavimai užregistruojami kaip Biudžeto įstatymo pataisos ir darniai, vieningai atmetami.
Ir biudžetas keliauja prezidento autografo toks, kokį jį ir sumanė Vyriausybė. Kuri, kad ir kaip būtų, ir geriausiai išmano, kiek bus pajamų ir išlaidų, ir kaip jas reikės perskirstyti vykdant tos pačios Vyriausybės programą.
Šiemet pageidavimų koncertas virtęs visiška kakofonija, ir nebeaišku, kokiai daugumai atstovauja toji Vyriausybė, nes biudžetas laksto tarp jos ir Seimo valdančiųjų lyg visiškai girtas teniso kamuoliukas. Vieną dieną iš Gedimino 11 išgirstame, kad naujieji mokesčiai, įskaitant ir garsiuosius apyvartos bei bankų aktyvų, įsigalios tik nuo liepos pradžios, o jau kitą dieną iš Gedimino 53 ataidi Kultūros komiteto pirmininko išaiškinimas, kad ne, jie bus jau nuo sausio pirmos.
Jeigu tai būtų tikras TV serialas, žiūrovas nustotų jį žiūrėti nuo pirmos serijos. Kaip gali gaišti savo laiką daiktui, kur viena skylė siužeto logikoje ant kitos, kur vieną puslapį rašė vienas scenaristas, kitą – jau kitas, netgi ne scenaristas, o garso operatoriaus padėjėjas, nes scenaristas susirgo.
Kai negali suprasti, kas čia vaidina pagrindinį vaidmenį, o kas tik epizodinį. Ir pagaliau – kodėl juokiesi ten, kur turėtų būti graudu, o ten, kur turėtų būti juokinga, darosi pikta.
Negana to, negali suprasti, kokio velnio apskritai reikėjo kurti tokią daugiaserijinę dramą ten, kur visuomet puikiai užtekdavo nuobodoko, bet tvarkingo filmuko, po kurio galėdavai ramiai eiti gerti arbatos, žinodamas, kad emocijų gal ir neužkabino, bet ir naktį nesisapnuos košmarai.
Blogiausia, kad net negali išjungti televizoriaus ar perjungti kito kanalo, nes šitas serialas transliuojamas į visų mūsų gyvenimus ir bus transliuojamas mažiausiai iki gruodžio 17-osios. Dėkuidie, kad ne kiaurus metus.
