„Tokiai poniutei kaip aš ten atsidurti, patikėkit, buvo didžiulis išbandymas“, – Žinių radijo laidoje „Ateities genas“ prisimindama kone dešimties metų senumo įvykius atvirai kalbėjo verslininkė.
Viešbutis „Romantic“ įrengtas pastate, turinčiame daugiau nei 170 metų istoriją. 2002 m. šis pastatas duris atvėrė kaip prabangus 4 žvaigždučių viešbutis. 2019 m., rudenį, viešbutis apdovanotas Žaliojo rakto sertifikatu. Tai – vienas aplinkosauginės atsakomybės ir darnos standartų turizmo sektoriuje.
Viešbutį valdančioje įmonėje – mamos ir dukros duetas: tai Dovilė Šipelienė ir Dalia Remeikaitė.
2011 m. viešbutis „Romantic“ buvo išrinktas „Lietuvą garsinančiu turizmo projektu“, o netrukus po to D.Remeikaitė atsidūrė už grotų.
„Dabar, žiūrint iš perspektyvos, neatrodo, kad ten buvo taip baisu. Pirmas dalykas, kurį galvojau – ne aš pirma, ne paskutinė. Drįsau save lyginti su Nelsonu Mandela – buvo labai daug žmonių, kurie kalėjime išbuvo ne tiek metų ir ne tokiom sąlygom.
Tokiomis aplinkybėmis pamatai, kiek tavyje žmogiškumo ir jėgos.
Kai mane pirmą kartą įvedė į kamerą, pamačiusi, kas ten yra, kaip kamštis iš jos išlėkiau, atsitūpiau ir pradėjau verkti. Nebuvau didvyris, kuris eina pakelta galva – patyriau baisų šoką, kai pamačiau, kaip atrodo kamera, kaip atrodo vieta, kur tuštinamasi, kaip atrodo siena, į kurią paleista makaronų lėkštė“, – prisiminė verslininkė.
Po kelių dienų ji pradėjo dėliotis planus, ką reikės daryti.
„Kai ateidavo prižiūrėtoja ir reikalaudavo tvarkytis kamerą, paprašiau atnešti priemonių – galiu tvarkytis, juk vienaip ar kitaip neturiu ką veikti. Man atnešė pirštines, cheminių priemonių – po to, kai iššveičiau, kamerai remonto nebereikėjo, – kalbėjo D.Remeikaitė. -
Kalėjime esi visiškai izoliuotas – nieko nežinai, kas vyksta už durų. Tave nutveria, naktį atveža ir nesupranti, kas darosi su tavo įmone, kaip reaguoja tavo šeima – visa tai turi išgyventi. Sportuodavau tris kartus per dieną, vaikai atnešė kelias knygas – garsiai jas skaitydavau ir išsirašinėdavau tezes. Jas mačiau visai kitomis akimis: tos knygos, kurias skaičiau kalėjime, man – pagrindiniai topai. Tai buvo Alessandro Barrico „City“ ir Umberto Eco „Prahos kapinės“.
Kadangi verslininkė nerūkė, išsireikalavo kameroje gyventi viena. Jei vienatvė atsibosdavo, toms moterims, kurias pas ją norėdavo apgyvendinti, keldavo sąlygas: jei rūkys po cigaretę ryte, per pietus ir vakare, tada gali kartu gyventi. „Nuobodu vienai – staugt norisi“, – atvirai kalbėjo viešbučio savininkė.
Anot jos, skaudžiausia, kad išėjus iš įkalinimo įstaigos persidėliojo santykiai, vertybės.
„Žmonės labai greitai linkę daryti išvadas: jei tau kurpia bylas ir mėnesiui uždaro – juk niekas taip nesielgia be priežasties.
Iš pradžių buvo labai skaudu, kai daug kas nusisuko net tuomet, kai dukrai reikėjo per pusdienį surinkti krūvą pinigų. Kai kreipėmės į šeimas, kurios turi dideles pajamas, ir jos atsakė, supratau, kad žmonės netiki, jog man kažkas bus gerai.
Turėjau draugų Vilniuje, o po visko supratau, kad aš buvau egzotiška detalė – panevėžietė, turinti viešbutį, papildydavusi jų draugų ratą. Nes kai reikėjo parodyti, kiek tie santykiai vertingi, jų neliko“, – sakė D.Remeikaitė.
Priminsime, kad 2017 m. sausį skelbta, jog D.Remeikaitė bendrovės buhalteriams nurodė daugiau kaip 400 tūkst. eurų skolą be pateisinamų dokumentų įtraukti į įmonės buhalterijos apskaitą kaip grąžintą finansiniu turtu – akcijomis.
Plačiau su šia istorija galite susipažinti čia.
