Vieną vakarą vilnietė, vardu Monika (tikrasis vardas ir pavardė žinomi redakcijai), po draugų gimtadienio vakarienės apsilankė viename sostinės Senamiesčio bare.
Susipažinkite: ji gerai atrodo, pati perka sau gėrimus, iš jos aprangos ir daiktų galima suprasti, kad nėra ta mergina, kuri atsiduos už kokteilį.
Šalia sėdėjo rusiškai bendraujančių trisdešimtmečių kompanija: sutuoktiniai ir keletas jaunuolių. Jie taip pat gerai atrodė, daug kalbėjo apie verslą, šiek tiek apie politiką ir europietišką Lietuvos grožį.
Vienas kompanijos narių prisistatė Ivanu ir pradėjo rodyti didelį susidomėjimą Monika.
Jam rūpėjo viskas: kas ji, ką dirba, apie ką svajoja.
Jaunas vyras pasakojo, jog prekiauja automobiliais, bet pabrėžė, kad tai tik viena jo veiklų. Jis teigė, kad visa kompanija yra iš Ukrainos ir tik vienas jų draugas yra verslo partneris lietuvis.
Vilionės – ir kitą dieną
Vakaras įsibėgėjo, aistros taip pat, vis dėlto Monika atsisveikino, nes rytą laukė darbai.
Užsisakiusi taksi ji iš Ivano sulaukė pasiūlymo pratęsti vakarą kitur ir tik dviese. Supratęs, kad to nepavyks, vyras pradėjo kalbėti apie pasimatymą kitą dieną ir pasiūlė apsikeisti kontaktais.
Monika buvo nieko prieš pasidalinti socialinių tinklų anketos nuoroda, bet iš naujojo pažįstamo išgirdo, kad tie feisbukai suryja per daug laiko ir jis juos ištrynęs, jokios anketos neturi, todėl imk, mieloji, telefono numerį.
Mergina ilgai nediskutavo, apsikeitė telefono numeriais, sėdo į taksi ir išvyko namo.
Jau kitą dieną ji sulaukė kvietimo susitikti, bet atsisakė, nes turi daug darbų ir kitų planų.
Ivanas trumposiomis žinutėmis aiškino, kad jau kitą dieną išskris į Ukrainą ir nežinia, kada vėl atvyks, o ji jam labai patikusi.
Ivanas pačiai Monikai taip pat patiko, bet ji neketino pakeisti savo planų, kad dar kartą susitiktų.
Prakalbo apie problemas
Tą dieną, kai Ivano lėktuvas turėjo kilti į Ukrainą, Monika toliau gyveno savo gyvenimą ir su šypsena prisiminė malonią pažintį.
Bet vakare, maždaug septintą valandą, pasigirdo Ivano skambutis iš lietuviško numerio.
Mergina lyg ir apsidžiaugė, nes nuojauta kuždėjo, kad jis apsigalvos ir pakeis skrydžio datą, nes kaip kitaip įrodys, jog ji labai patiko.
Pirmosios pokalbio minutės Moniką labai pradžiugino – juk Ivanas tikrai vis dar Vilniuje.
Tačiau tą džiaugsmą greitai užtemdė tamsūs Ivano problemų debesys.
Jis esą liko čia ne dėl meilės, o dėl blogų žmonių, kurie jį apgavo, tad dabar reikia spręsti verslo problemas.
Pasas tavo – mašina Ivano
Iš pradžių Ivanas bėrė, kad su kolegomis Lietuvoje pirko automobilius, bet tik trys jų kirto sieną – kiti du stovi ir laukia, kol kas nors į juos sės su savo pasais.
Suprask, buvo norinčiųjų, ir netgi labai daug, bet jie apsimelavo, dingo, nepranešė.
„Tu gali su manimi važiuoti – pasienyje reikės tik atkišti pasą, užregistruoti automobilį savo vardu. O po to mes nuvyksime į Kijevą, tau sumokėsiu 250 eurų, mes romantiškai praleisime visą dieną, tada tu sėsi į lėktuvą ir laiminga parskrisi į Vilnių“, – Monikai aistringai dėstė Ivanas.
Išgirdęs atsakymą, kad ji jo nepažįsta, todėl nepasitiki ir tikrai niekur nevažinės su savo pasu, ukrainietis nepasidavė – toliau bėrė pasiūlymus lyg teleparduotuvės vedėjas.
Jam atrodo, kad pinigai nesimėto gatvėje, tad Monika turėtų pagalvoti apie pažįstamus, gal net senyvas moteris, kurioms 250 eurų būtų labai reikšmingas uždarbis, ir pasiūlyti joms tokį puikų pasivažinėjimą.
Jei paaiškės, kad norintys neturi vairuotojo pažymėjimo, – ne bėda. Yra kitų, kurie gali padirbti vairuotojais.
Tikslas – išvengti mokesčių
Monika suprato, kad turi reikalą su veikėju, kuris vienu metu turbūt svaigina ne tik ją, bet ir daugiau moterų.
Ji naujajam pažįstamui pasakė, kad paieškos tokiu pasiūlymu susidomėti galinčių moterų, tačiau iš tiesų viską papasakojo žurnalistei.
Šio straipsnio autorė sutiko suvaidinti tą, kuri pasiryžusi siųsti giminaičius į Ukrainą, mat jiems labai reikia pinigų.
Kaip iš to uždirbama? Mūsų pokalbis su Ivanu prasidėjo lyg geras spektaklis: aš susijaudinusi klausiau, ar tai nėra nusikaltimas, o jis užtikrintai sakė, jog aš, būdama išsilavinusi, protinga moteris, turiu suvokti, kad nėra jokio pavojaus.
„Mes neprekiaujame organais ir narkotikais. Baikite juokus, čia viskas legalu! Mano giminės iš Baltarusijos jau šitaip pavažinėjo ir gerai uždirbo.
Aišku, galiu ieškoti visokių tipų prie pasienio, kuriems už tokią paslaugą duodu ne 250 eurų, o 20 dolerių, bet aš noriu duoti užsidirbti artimiems žmonėms, o ne bet kam“, – telefonu suokė vyras.
Staiga turėjau pasijusti jam artima, juk taip uždirbti leidžiama tik svarbiems žmonėms, bet supratau, kad čia dar vienas gerai išmoktas melas.
Kam verslininkui, kuriam svarbiausia yra uždirbti, gaišti laiką kviečiant vieną moterį į pasimatymą, o jos draugę įtikinėjant, jei paprasčiau sumokėti savanoriams prie pasienio 20 dolerių vietoj 250 eurų?
„Mes, ukrainiečiai, galime tiktai pasvajoti važinėtis tokiais gerais automobiliais kaip lietuviai, nes mūsų šalyje labai išpūsti mokesčiai.
Valdžia daro nesąmones, todėl mes radome legalią nišą, tam turime atsidėję specialų biudžetą, mes viską apgalvojome.
Jeigu pirktus automobilius deklaruočiau savo vardu, reikėtų mokėti didžiulius muito mokesčius, o dabar niekas nedraudžia per metus vienam lietuviui įvežti vieną automobilį į Ukrainą.
Mes jau žinome, kad įstatymas greitai pasikeis, todėl skubame naudotis galimybe“, – įtikinamai dėstė Ivanas.
Paieška – ir stotyje
Ivanas vis primindavo, kad norinčiųjų yra daug ir jiems galima sumokėti keliskart mažiau, nei siūloma man.
Be to, jis ketinąs baigti šią veiklą, nes Ukrainoje turi reklamos agentūrą.
Tada buvo keičiama tema ir kalbama apie politiką, nes ja turbūt būna nepatenkinti visi verbuojami žmonės: „Jūs tai gerai gyvenate, nesuprasite mūsų, nes Ukrainoje įstatymai visai nepritaikyti žmogui. Mokesčiai dideli.“
Vėliau Ivanas puolė guostis, kaip kentėjo, kai jį apgavo keli žmonės, turėję vykti į numatytą reisą.
Iš pradžių dėstęs, kad nori suteikti galimybę užsidirbti tik pažįstamiems, vėliau jis prisipažino, kaip iš tiesų ieškojo žmonių: „Stotyje tiesiog ėjau prie nepažįstamųjų ir klausiau, ar jie norėtų užsidirbti.“
Galima sulaukti didelių nemalonumų
„Lietuvos rytą“ konsultavę pareigūnai teigė, kad žmonės, susivilioję mokesčių išvengti bandančių ukrainiečių pasiūlymu lengvai užsidirbti, gali patekti į spąstus.
Sutikęs užregistruoti automobilį savo vardu žmogus pirmiausia nežino, ar jis nėra vogtas.
Be to, po metų, kai atvyks į Ukrainą, jis gali būti sulaikytas muitinėje ir išgirsti klausimą, kur dingo jo vardu registruota mašina, kuri buvo įvežta į šalį, bet iš jos niekada neišvyko.
Tokia veikla Lietuvoje užtraukia administracinę ar net baudžiamąją atsakomybę dėl neteisėto vertimosi komercine ar ūkine veikla.
