Paradoksalu, bet tai yra ir galimybė pačiai valstybei, nors teks nemenkai skolintis ir ilgai laižytis tiek ekonomines, tiek socialines, tiek psichologines žaizdas.
Būtent per pandemiją išryškėjo jau anksčiau žinomos biurokratinio aparato ir įstatymų ydos.
Antai valdžia pažadėjo verslui paramą už prastovas, tačiau įmonės nesiveržia prie jos. Ne tik dėl papildomų sąlygų, bet ir dėl gremėzdiško jos tvarkymo.
Panorusiam įforminti prastovą bendrovės vadovui pirmiausia reikia apie tai pranešti Darbo inspekcijai, paskui kreiptis į Užimtumo tarnybą ir laukti, kol ji susimylės atsiųsti vienokį arba kitokį atsakymą.
Sąnaudas skaičiuojančiam verslui nesuvokiama, kodėl šios institucijos, kurių funkcijos tegul ir šiek tiek skiriasi, tačiau yra labiau panašios nei priešingos, nėra sujungtos po vienu stogu.
Dešimtys tūkstančių tėvų ir mamų tapo „Sodros“ išlaikytiniais, nes priversti prižiūrėti savo atžalas. Dėl to nukentėjo daugelio pajamos, ypač viršijančios šios institucijos taikomą maksimalų dydį.
Bet svarbiausia, kad vaiko priežiūros metu iš šių žmonių atimama teisė dirbti, – jei jie už tai gauna pinigus, mažinama išmoka.
Visišku anachronizmu atsiduodanti tvarka ydinga ne tik dėl to, kad šiais laikais nebūtina darbuotis prie staklių ar statybose, – juk, ištaikius laisvo laiko (o jo per karantiną netrūksta netgi ir būnant su vaikais), tikrai įmanoma šį bei tą nuveikti nuotoliniu būdu.
Už darbą įprasta gauti atlygį, tačiau įstatymas neleidžia. Nors tai – didžiausia nesąmonė.
Jei žmogus gali ką nors sukurti nors ir savo miego sąskaita ir sulaukia už tai pinigų, nuo jų juk kapsi pinigai ir į valstybės bei kitų institucijų biudžetus.
Tas pat galioja ir vaiko priežiūros atostogose esančioms mamoms ar tėvams – kam reikia drausti darbuotis ir bausti mažinant „Sodros“ išmokas, jei jie patys užsidirba bent jau nemažą dalį jų mokesčių pavidalu?
Galbūt baiminamasi, kad darbštesni pernelyg prakus?
Pavėlavęs įsibėgėjo pajamų deklaravimas, o dirbantiems savarankiškai vėl laukia galvos skausmas – kaip čia nesupainiojus sąskaitų, kiek reikės atseikėti „Sodrai“, kiek privalomajam sveikatos draudimui, kiek Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI).
Seniai laikas pasekti estų pavyzdžiu ir nustatyti bendrą pajamų tarifą, kuris nuskaičiuojamas vos gavus jų.
Kiek nuo tos sumos bus skirta socialinei sričiai, kiek valstybės iždui, tai jau nebe mokėtojo, o pačios valstybės reikalas.
Galima žengti dar toliau, gal netgi sujungti „Sodrą“, VMI ir kai kurias kitas institucijas. Viskas – vienose rankose. Pasipriešinimas, aišku, būtų žiaurus.
Tokiu atveju įstatymų leidėjams reikėtų apsispręsti, ar jie siekia, kad valstybė dirbtų savo klientui – kiekvienam piliečiui, ar tik biurokratiniam aparatui.
Tačiau politikai greičiausiai pasirinks pastarąjį variantą, nes pernelyg savarankišku tapęs finansinis šalies darinys, žiūrėk, nurodys, kad prieš rinkimus didinti vaiko pinigus arba pensijas valstybei nėra naudinga.
Kaip tada įsiteiksi rinkėjams?
Lietuva turi ir daugiau galimybių. Antai sostinės verslininkus ir visuomenininkus vienijantis Vilniaus klubas siūlo kaip įmanoma daugiau skolintis, kurti Nacionalinės gerovės fondą, iš jo finansuoti ekonomikos projektus, o uždirbtas lėšas skirti socialinei sričiai. Neva taip galima pritraukti iki 50 mlrd. eurų.
Skamba fantastiškai, tačiau idėjos autoriai iš anksto ją ir numarino teigdami, kad toks fondas turi būti nepolizituotas.
Ar kas nors iš dabartinių politikų gali ryžtis tokiam drąsiam žingsniui, jei žinos, kad rinkėjų akyse negaus jokių dividendų nei šiandien, nei po dešimtmečio?
Klausimas retorinis, nes atsakymas ir taip aiškus – žinoma, ne.
