Visgi, ekspertų teigimu, paslaugų kainų augimą reikia sieti su atlyginimų augimu, o ne su pandemija. Mat kainų augimas, anot verslininkų atstovo, esąs gero gyvenimo požymis.
Gerai gyvename
Anot Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidento, finansų analitiko Mariaus Dubnikovo, kainų augimas yra gero gyvenimo požymis. „Kadangi ekonomika iš esmės nesustojo, kaip buvo galima tikėtis per koronaviruso krizę, o atvirkščiai – pasistūmėjo į priekį, atlyginimai padidėjo, natūralu, kad ir kainos padidėjo.
Atlyginimams augant, kainos irgi didėja, čia yra normalus procesas, leidžiantis visiems gyventi geriau, nes kirpėjai, pardavėjai, kurie kelia savo kainas, dienos pabaigoje tampa vartotojais. O jeigu vartotojas uždirba daugiau, jis gali ir vartoti didesniais kiekiais, o tai kelia bendrą ekonominį lygį ir vėliau nuveda į bendrą pajamų augimą. Ir dėl to mes gyvename geriau.
Prisiminkime 2009 krizę, kurios metu kainos nedidėjo: tada buvo daug sunkesnė padėtis, gerokai daugiau žmonių neteko darbų, atlyginimai mažėjo, verslai užsidarinėjo daug didesniu tempu“, – priminė finansų analitikas.
M.Dubnikovo teigimu, paslaugų kainų augimas yra tiesioginė nuoroda į žmonių gyvenimo kokybę. „O štai jeigu mūsų prekės brangtų daugiausia Europoje ir pasaulyje, tai jau būtų bėda, tada jau galėtume kalbėti apie konkurencijos nebuvimą, rinkos neegzistavimą ir panašiai“, – atkreipė dėmesį jis.
„Nebijok didelių išlaidų – bijok mažų pajamų“, – sako ekspertas. Anot jo, lietuviai turėtų žiūrėti, kokias pajamas gauna, mat tai yra daug svarbiau negu kainos, kurios susireguliuoja pagal atlyginimus.
„Mūsų žmonės nori turėti tų pajamų, tad emigruoja į Didžiąją Britaniją, Norvegiją, kur kainos gerokai didesnės – tačiau didesnės ir pajamos. Tad aš manau, kad jei pradėsime geriau gyventi ir Lietuvoje, o tikrai pradėsime, nes tai vyksta kiekvienais metais pastarąjį dešimtmetį, kainos neišvengiamai didės, ir ypač paslaugų sektoriuje.
Bet prekių kainos turi konkurenciją su ta pačia Lenkija, Latvija, mes nesame uždara rinka, konkurencija labai aiški – lietuvaičiai sugeba pervažiuoti per sieną ir nusipirkti, ko jiems reikia“, – tikina M.Dubnikovas.
Kilo dėl politinių sprendimų
Seimo narys, Ekonomikos komiteto vicepirmininkas Remigijus Žemaitaitis sako, kad paslaugų kainų pokyčiai tam tikruose sektoriuose galėjo priklausyti ir nuo politinių sprendimų. „Valstybinių ligoninių vadovai, norėdami užtikrinti Verygos išleistą įsakymą, fiziškai negalėjo priimti pacientų.
Tad žmonės rinkosi alternatyvą: privačias gydymo įstaigas, ir šiandien skaičiuojama, kad žmonės už apie 20–22 proc. gydymo įstaigų paslaugų sumokėjo patys, kai tuo metu ligonių kasos turėjo tą pilnai padengti“, – kalbėjo jis.
Visgi R.Žemaitaitis įsitikinęs, kad verslininkai visgi mėgino pasinaudoti pandemija. „Tai gerai iliustruoja Vyriausybės negebėjimas susitvarkyti su Užimtumo įstatymu, kuris per nepilnus du mėnesius buvo keičiamas 19 kartų.
Didžioji paramos dalis buvo skirta ne savarankiškai dirbantiems žmonėms, kurių didžioji dalis, apie 90 proc., ir dirbo paslaugų sektoriuje, o buvo ištaškomi pinigai bedarbiams, dar kažkam, ir visiškai nepasiekė tikslo. Tai reiškia, kad verslininkai negavo tų savo pajamų, kurias turėjo iki pandemijos, tad pakėlė paslaugų kainas“, – teigė Seimo narys.
Jis taip pat piktinosi, kad iš rinkos buvo „ištraukti“ tam tikrų specialybių žmonės: „Pavyzdžiui, iki pandemijos kiekvienoje seniūnijoje buvo teritorijų prižiūrėtojai – jie atidirbdavo vadinamąsias pašalpas. Kai jie dabar gauna tuos pinigus, jie neina į seniūnijas, savivaldybes dirbti, todėl jos yra priverstos samdytis papildomus darbuotojus, kas reiškia didesnius kaštus“.
Anot R.Žemaitaičio, pinigus reikėjo duoti ne bedarbiams darbo paieškai, o verslininkams, kad jie išlaikytų darbo vietas ir darbuotojams mokėtų ne mažesnius nei minimalius mėnesinius atlyginimus. „Bet šie pinigai buvo skirti „pravalgymui“, o ne galvojant apie ateitį“, – pareiškė jis.
Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos prezidentė Alvita Armanavičienė irgi turėjo priekaištų politikams. „Kainos dar labiau kils, o atlyginimai, žinome, tikrai nekyla taip, kaip kainos. Mes turėtume daryti taip, kaip daugumoje ES valstybių – pačių pagrindinių maisto produktų kainos vartojimo BVP turi būti 5 proc., kaip, pavyzdžiui, Lenkijoje, ar 4 proc., kaip Italijoje.
Neturėtų valstybė pelnytis iš kainų kilimo – o ji taip pat suinteresuota, kad verslas keltų kainas, nes tada surenka didesnius mokesčius. Turime ryžtis pokyčiams – tada suklestės maži verslai, žmonės pradės labiau gaminti, patys teikti paslaugas, sugebės išgyventi patys.
Kai buvo įvedama ekstremalioji situacija, mūsų organizacija, išnagrinėjusi Amerikos įstatymus, siūlė Seimui, kad kai kurių prekių grupių, kurios yra gyvybiškai svarbios, kainas būtų galima pakelti ne daugiau nei 10 proc. ekstremalios situacijos atveju – taip, kaip yra Amerikoje. Deja, Prezidentas tą įstatymą vetavo“, – apgailestavo ji.
Estai gyvena blogiau
M.Dubnikovo teigimu, Estijoje paslaugų kainos mažėjo, nes lietuviai gyvena geriau nei estai. „Mūsų perkamoji galia yra didesnė, palyginti su estų. Pirma, Estijoje kainų lygis šiek tiek aukštesnis, antra, mes šią pandemiją išgyvenome akivaizdžiai geriau. Mūsų ekonomika traukiasi kone mažiausiai iš visos ES.
Apskritai, šiandien Vakarų Europos ekonomika stagnuoja arba traukiasi – ten kainos tikrai nedidės arba net mažės. Tuo metu Lietuva išvengė pirminio smūgio ir vystosi toliau.
Estija turėjo sumažinti kainas, nes gyvena prasčiau – kainų mažėjimas yra blogo gyvenimo požymis. Palyginus mūsų ir estų vidutinį europiečio pragyvenimo lygį, mes atrodome geriau. Prieš kelis metus mes juos aplenkėme ir judame greičiau.
Tas turėjo būti iš pat pradžių – tiesiog mes po Nepriklausomybės atgavimo ilgiau murkdėmės periode, kai verslo, valdžios ir visuomenės santykiai buvo šiek tiek iškreipti, kai tuo tarpu jie sugebėjo susitvarkyti greičiau.
Kuo toliau, tuo juos lenksime daugiau. Mūsų šalis didesnė, mes turime keliais kartais daugiau gyventojų – kas yra didesnis potencialas; mes turime 2-3 gyvybingus ekonominius miestus-centrus, skirtingai nuo estų, kurie turi vieną. Todėl ir kainos, ir atlyginimai pas mus didės greičiau negu pas juos“, – aiškino jis.
Finansų analitikas sako norįs, kad mes Lietuvoje gyventume taip, kaip Šveicarijoje, kur vištos krūtinėlės kilogramas kainuoja 20 eurų. „Tai mums dabar yra baisu, neįkandama. Bet ten ir pajamos kitokios – minimalus atlyginimas skaičiuojamas tūkstančiais.
Taigi, viskas priklauso nuo pajamų – mes tikrai turime potencialo būti tokia Šveicarija, tiesiog reikia priimti tinkamus sprendimus ir daug daug metų dirbti. Tai tikrai nebus nei po 10, nei po 20 metų, bet mes turime geras perspektyvas, turėsime geras algas ir kainos tikrai bus kartais didesnės negu dabar.
Turint dideles pajamas, nors už kepsnį ar kirpimą ir moki daugiau, tačiau baziniai dalykai kainuoja labai panašiai. Gaudamas didelį atlyginimą neskaičiuoji, nori važiuoti atostogauti į Turkiją ar Egiptą, kai kelionės kainos skirtumas yra 100 eurų – jis tiesiog tau nebeegzistuoja. Gaunant dideles pajamas pasirinkimo galimybės yra milžiniškos, ir yra didelės galimybės taupyti“, – kalbėjo jis.
Įtakos galėjo turėti „tušti“ pinigai?
Visgi M.Dubnikovo žodžiai A.Armanavičienę sutrikdė. „Verslo konfederacija atstovauja stambiojo verslo interesams, tad jūs kalbate apie tuos žmones, kurie dirba tame versle. Bet kokį mes turime skurdo lygį Lietuvoje!
Mažiausiai ketvirtadalis milijono Lietuvoje skursta, ir metai iš metų Europos Komisija tą akcentuoja. Turime Lietuvą-Vilnių ir... kitą Lietuvą. Negalima jūsų milijonų su mano šimtu sudėti į krūvą ir sakyt: va, labai gerai statistinis lietuvis gyvena. Lietuvoje yra didelė nelygybė. Be to, Lietuvos ekonomika gavo 5 mlrd. „tuščių“ pinigų, tad kainos pradės kilti dar labiau“, – piktinosi ji.
Jai antrino ir R.Žemaitaitis. „Čia per daug to džiugesio. Atlyginimai tikrai taip labai nekyla – kyla tik kai kuriuose sektoriuose, ir nėra taip, kaip kalbama. Šiandien turime problemą su Lietuvos regionais. Miestai tikrai kuria didžiąją dalį pridėtinės vertės, tačiau regionai palikti už ribų.
Kada paslaugų ir prekių kainos kyla didžiuosiuose miestuose, tai nereiškia, kad gali būti mažėjimas arba nekilimas rajone. Tas pat ir su atlyginimais. Tie 5 mlrd. iškreipė rinką. Kai į rinką įėjo labai daug pinigų, kodėl apsukrūs verslininkai negali jų pasiimti? Vyriausybė nemokėjo priimti teisingų sprendimų“, – įsitikinęs jis.
M.Dubnikovas gynėsi, kad verslas negavo 5 mlrd. ir priminė, kad viešbučiai, turizmas negavo paskolų, kurios buvo žadėtos. „O tikrai pinigus gavo pensininkai, kuriems buvo išmokėtos vienkartinės išmokos – nežinau, kuo jie nukentėjo per pandemiją, – dar gavo turintys vaikų.
Ir dabar gauna valstybinis sektorius – mokytojai, policininkai, gydytojai, nes nėra surenkama mokesčių. Atsilikimas nuo biudžeto yra milžiniškas. Tad šiuo atveju tie 5 mlrd. nėra išdalinti „kažkur“, o yra naudojami biudžeto skylių užkaišymui.
Tad negalima sakyti, kad „verslas gavo pinigų ir dar kainas pasididino“, nes jis pinigų negavo. Jis gavo ne subsidijas, ne dovanas, o paskolas. Paskolos įmonėms, kurios susidūrė su problemomis pandemijos metu, jas reikės grąžinti“, – aiškino jis.
Finansų analitiko teigimu, iš esmės vartotojas ir nulemia, ar kainos didėja, ar ne. „Jeigu mes neleisime savo pinigų, pavyzdžiui, Palangoje, kainos nusileis labai greitai. Bet jeigu visa Lietuva suplaukia į Palangą, nes negali niekur išvažiuoti, tai natūralu, kad konkurencija pasidaro iš kitos pusės – vartotojas konkuruoja dėl paslaugos, kad ją gautų, nes jų yra ribotas skaičius.
Tai labai elementarūs paklausos ir pasiūlos dėsniai. Šiuo metu Palangoje, prie 14 laipsnių šilumos temperatūros, rasti būstą problemų nebūtų, dar galėtumėte pasiderėti dėl kainos. Bet kai buvo 30 laipsnių karštis ir visi suvažiavo į Palangą, natūralu, kad kainos padidėjo“, – kalbėjo M.Dubnikovas.
