Su mokslininkų siūlymu sutinka ne visi, nes stažą turintys ir mokesčius mokantys asmenys būtų priversti savo pinigus mesti į bendrą katilą, o vėliau jais dalintis. Politikai sako, kad skubotų sprendimų priimti nederėtų ir rinktis patartų ne įstatymų revoliucijos, o evoliucijos kelią.
Apie mokslininkų siūlymą „Žinių radijo“ laidoje diskutavo VU ekonomistas R.Lazutka, aktyvių mamų sambūrio atstovė Rasa Žemaitė, Seimo narys Tomas Tomilinas bei Mindaugas Lingė – Seimo Socialinių reikalų komiteto vadovas.
– Profesoriau Lazutka, jei problema kyla su tais žmonėmis, kurie nėra sukaupę stažo, gal reikėtų spręsti jų pajamų klausimą ir neliesti tų, kurie šiuo metu gauna stabilias pajamas?
– Galima ir taip galvoti, bet atsakymas priklauso nuo to, ar mes tą išmoką traktuojame kaip prarastos algos kompensavimą dėl to, kad tėvas ar mama prižiūri vaiką ir negali tuo metu dirbti, ar išmoką traktuojame kaip tam tikrų išlaidų, kurios susiję su vaiko priežiūra, padengimą.
Šiais laikais darbo pobūdis labai keičiasi ir žmonės dirba ne tik samdomą darbą. Manau, kad atėjo laikas išmoką traktuoti kaip pagalbą šeimai, kuria būtų galima disponuoti kaip tik patogu. Kažkas sumokės auklei, kažkas sumokės už darželį, kažkas nedirbs visą darbo dieną ir tą išmoką naudos kaip papildomą pinigų sumą kompensuojančią dalį prarasto atlyginimo.
– Norite pasakyti, kad prisirišimas prie darbo stažo yra neteisingas?
– Būtent. Žmonės gauna išmoką su sąlyga, kad per paskutinius dvejus metus bent vienerius metus mokėjo „Sodrai“ įmoką motinystės draudimui. Tos įmokos dydis 1,7 proc. nuo algos. Galime paskaičiuoti. Kaip ir sakiau, tą įmoką būtina mokėti metus.
Gimus vaikui, žmogus gauna išmoką vienerius metus, tačiau tos išmokos dydis jau nebe 1,7 proc. nuo algos, o net 70 proc. Gali būti, kad žmogus turi stažą, gauna išmoką, tačiau po to jis gali ir nebedirbti.
Iš kitos pusės, yra net apie 15–20 proc. žmonių, kurie neturi stažo, „Sodros“ išmokos gimus vaikui negauna, bet po to dirba 40 metų bei moka įmokas motinystės ir vaiko priežiūros draudimui, nors patys juo nepasinaudojo. Vadinasi, visą likusį darbingą laikotarpį jie moka įmokas, kad kiti galėtų pasinaudoti jų kauptais pinigais. Tai yra labai neteisinga.
Dabar yra ypač daug atvejų, kai moteris po universiteto baigimo pradėjo dirbti, padirbo pusę metų, dėl pandemijos neteko darbo, po kelių mėnesių pagimdė vaikelį, bet jokios išmokos negauna. Kaip mes galime ją palikti?
– Mačiau skaičiavimus, kad dabartinius kelis šimtus milijonų, skirtų motinystės išmokoms, paskirsčius universaliai ir tolygiai visiems, vienos išmokos suma siektų tik maždaug 300 eurų. Ar tai teisinga visų atžvilgiu?
– Dabartinė vidutinė išmoka yra apie 500 eurų, tačiau reikia turėti omeny, kad mes siūlytume mokėti išmoką ir trečius metus, nes dabar mokama tik dvejus. Aišku, nėra ko slėpti – tie 20 proc. žmonių, kuriems dabar išmoka nemokama, gaus tuos pinigėlius kažkieno kito sąskaita.
Tačiau siūlymo esmė – išmokas sieti ne su užimtumo statusu, o su vaiko išlaikymo išlaidomis. Šis siūlymas sietinas su praėjusio seimo priimtu įstatymu dėl darželių. Savivaldybės yra įpareigotos tikrinti vietas darželiuose, kad ateityje jau nuo dvejų metukų vaikas užtikrintai turėtų vietą darželyje. Jeigu savivaldybė neužtikrina to, tuomet tėvai vaiką leidžia į privatų darželį ir pateikia sąskaitą savivaldybei, kuri turi už tai sumokėti.
Jeigu tikrai turėsime tokią sistemą, išmokos bus veiksmingos. Sistema, kurią turime dabar, yra atėjusi iš senų laikų.
– Profesoriau, koks galėtų būti šio pasiūlymo efektas demografijai? Pavyzdžiui, prieš daugiau nei dešimtmetį gimstamumo bumą daug kas siejo su Vilijos Blinkevičiūtės iniciatyva didintomis išmokomis.
– To pamatuoti neįmanoma, nes tikrai žmonės vaikų negimdo pagal tai, kiek valstybė duos pinigų. Tai ne kiaulidė ir ne fabrikas. Manau, kad žmonės priima sprendimus kitais pagrindais.
Politikai sieja net ir ankstyvą pavasarį su jų valdymo laikotarpiu. Vilija Blinkevičiūtė nepadėjo ir joks kitas politikas nepadės. Pavyzdžiui, Vokietijoje yra mažas gimstamumas, o Italijoje net labai mažas, nors išmokų sistema ten itin dosni.
– Ponia Žemaite, kaip jums nuskambėjo profesoriaus siūlymas vienodinti vaiko priežiūros išmokas?
– Panašų variantą svarstėme dar 2009-aisiais, kai kriziniu laikotarpiu ieškojome sprendimo, kaip daryti, kad ir šeimos nenukentėtų, ir pati sistema galėtų pakelti įsipareigojimus. Iš dalies sutinku su profesoriumi – paramos šeimoms reikia. Tačiau, kita vertus, jos tikrai atlieka ir prarasto atlyginimo kompensavimo funkciją, ko profesorius nepalaiko.
Mūsų sistemoje turime vienintelę priemonę, kuri iš principo šeimas su vaikais bent šiek tiek motyvuoja mokėti mokesčius. Noriu paminėti, kad Lietuvoje šeimos turi labai didelius įsipareigojimus. Kitose šalyse yra labai didelės lengvatos šeimos būstui, labai aktyvios socialinio būsto programos. Lietuvoje, deja, šeimos labai dažnai gyvena tik nuomojamame būste arba turi paskolinius įsipareigojimus. Pabandykime įsivaizduoti, ką reiškia šeimai išgyventi iš vieno tėvo pajamų ir 380 eurų motinystės išmokos.
– Pone Linge, koks jūsų įspūdis apie tai, ką pasakojo profesorius Lazutka?
– Problemos neigti neturėtume ir gerai, kad į ją kreipiamas dėmesys. Egzistuoja nemaža dalis žmonių, kuri dėl tam tikrų aplinkybių lieka už borto ir išmokos negauna. Profesoriaus pasiūlytas modelis vienus pradžiugino, kitus nuliūdino, nes čia pritaikytas perskirstymo modelis. Manau, kad atsigręžti į tuos žmones, kurie teisės gauti išmokos kol kas neturi, reikia.
– O kaip jūs manote, ar reikia revoliuciniu būdu viską keisti iš pagrindų, ar geriau svarstyti tos dalies žmonių problemą, kurie šiuo metu išmokos negauna?
– Aš labiau linkęs vengti drastiškumo. Problema jau dabar dalinai sprendžiama. Grupei žmonių išmoka mokama ne iš „Sodros“, o iš biudžeto per išmokų vaikams įstatymą. Pavyzdžiui, studijuojantys ir besimokantys asmenys, kurie susilaukia vaikų, turi teisę gauti 240 eurų išmoką kiekvieną mėnesį.
Be abejonės, tai tik dalis visos žmonių grupės, kuri susiduria su problemomis. Tačiau, mano manymu, neturėtume užgniaužti tų žmonių, kurie dirba ir moka mokesčius, paskatų. Jie tikisi adekvačios pagalbos iš valstybės, kuri turėtų priklausyti nuo jų mokėtų mokesčių. Todėl, manau, kad labiau reikalingas evoliucijos kelias, o ne revoliucijos.
– Dalis žmonių profesoriaus pasiūlymą vertina kaip grįžimą į socializmą. Ką jūs jiems atsakytumėte?
– Požymių galima įžvelgti. Iš tiesų tas diferencijavimas iš vienų atėmus ir kitiems pridėjus tikriausiai turėtų tam tikrų požymių. Tačiau profesoriaus tikslas yra geras – kad nebeliktų užmirštų visuomenės grupių bei diskriminacijos.
– Pone Tomilinai, kaip jūs vertintumėte profesoriaus Lazutkos pasiūlymą dėl universalių vaiko priežiūros išmokų?
– Ta pati mokslininkų grupė pasiūlymus pateikė viename pakete ir ten yra tikrai daugiau pasiūlymų – ir apie bedarbystės sistemą, ir apie piniginę socialinę paramą, ir apie pensijų sistemą. Suprantu, kad žiniasklaida labiausiai nori ištraukti kontraversišką – vaiko priežiūros išmokų sistemos keitimo siūlymą, – tačiau vertinti jo atskirai nereikėtų.
Žinoma, problema egzistuoja ir ją reikia spręsti. Vis daugiau žmonių liks be motinystės išmokų, nes susiklosčiusi pandeminė situacija turės tikrai nemažai įtakos.
Realybė tokia, jog mūsų socialinės išmokos vienos mažiausių Europoje. Praeitos valdžios investicijos į visuomenės solidarumą ir universalumą pasiteisino ir turi ekonominį poveikį. Aš pasikliaučiau mokslininkais, tik, žinoma, manau, kad nereikėtų daryti skubotų sprendimų ir vertėtų dar gerai padiskutuoti – ko iš tiesų reikia, kad Lietuvoje situacija gerėtų.
