Štai taip saulėtomis dienomis specialiai gamintu triračiu Panevėžio jaunuolių dienos centro lankytojai su pagalbininkais rieda į miesto parką. Išsirinkę vietą pavėsyje stabteli geram pusdieniui prekiauti kava.
„Pupelių, šypsenos“, – į klausimą, ko reikia norint išvirti skanią kavą, „Lietuvos ryto“ televizijai atsako panevėžietė Aistė.
Taip su šypsena kavą ruošia ir klientus aptarnauja keliese, vienas kitam padėdami.
„Patinka ruošti žmonėms kavą. Pirmą dieną, kai atvažiavome, buvo kažkaip sunku, bet įsivažiavome“, – tikino panevėžietis Ruslanas.
Sėkmingai prie kavos aparato besisukiojantys neįgalieji svajoja rasti darbą, kaip jie sako, tikroje kavinėje. Tad stengiasi tobulinti įgūdžius.
„Jaučiuosi reikalinga. Patinka šitas darbas“, – sakė „Lietuvos ryto“ televizijos pakalbinta panevėžietė Sandra.
Ir darbo jaunuoliams miesto parkuose netrūksta. Veiklos koordinatorė sako, kad anksčiau jaunuolių dienos centro lankytojai kavą virė ir kvietė vaišintis nemokamai dienos centre. Dabar neįgalieji ne tik verda kavą, bet ir mokosi kitų darbinių įgūdžių.
„Jie gali dirbi kasos aparatu, banko skaitytuvu, profesionaliais kavos aparatais, kas yra sunku – čia ir mes turėjome ilgą laiką mokytis su jais dirbti. Bet jie išmoko, gali ir kviesti, ir komunikuoti su žmonėmis. Pagrindinis tikslas yra darbiniai įgūdžiai, parodyti pavyzdį kitiems darbdaviams, kad neįgalieji taip pat gali dirbti, o svarbiausia, kad dirba su meile“, – pasakojo veiklos koordinatorė Ieva Kaupaitė.
30 metų neįgaliojo vežimėliu judantis panevėžietis Jonas sako, kad neįgaliųjų situacija darbo rinkoje labai priklauso nuo darbdavių požiūrio ir aplinkos pritaikymo.
„Reikia, kad galėtum patekti į patalpas, patalpose turi būti pritaikytas tualetas, darbo vieta kad būtų patogi, kad nebūtum našta.
Didžiausias iššūkis patekimas – jeigu žmogus savarankiškai patenka į patalpas, jis jaučiasi savarankiškas, pilnavertis kolektyvo narys, nes nereikia jo laiptais nunešti, gaudyti darbuotoją kokį, kad jis užkeltų, nukeltų, duris pradarytų“, – kalbėjo Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkas Jonas Dumša.
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos duomenimis, didesnę atskirtį jaučia atokesniuose miesteliuose ar kaimuose gyvenantys neįgalieji.
Dažnas žmogus, turintis judėjimo negalią, norėtų gauti transporto paslaugas, kitiems reikalinga asistento paslauga, o šitie dalykai kol kas gan sudėtingai juda.
Kai kuriuo atveju žmogus turi norą dirbti, turi to potencialo, tačiau pati aplinka nėra pasiruošusi, kad galėtų patenkinti tą poreikį ir žmogus lengviau susirastų darbą“, – atskleidė Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė Ginta Žemaitaitytė.
Situaciją pakoregavo ir pandemija.
„Ypatingai pandeminė situacija parodė, kad vėlgi šita grupė yra labai jautri krizėms. Aišku, yra ir kitos grupės – vyresni, jaunimas, kurie tiesiog nespėjo įsitvirtinti darbo rinkoje, tačiau per krizę darbo netekusių negalią turinčių žmonių skaičius taip pat šiek tiek augo“, – sakė Užimtumo tarnybos direktorė Inga Balnanosienė.
Užimtumo tarnybos duomenimis nedirbančių neįgaliųjų skaičius jau keletą metų nesikeičia ir sudaro apie 5 proc. visų darbo ieškančių žmonių. Lietuvos žmonių su negalia sąjungos skaičiavimu daugiau dirbančių yra neįgalių moterų, jos uždirba mažiau nei vyrai.
