– Dar birželio pradžioje susirinkę didžiojo septyneto (G–7) ministrai susitarė, kad taikomas pelno mokestis turi būti ne mažesnis nei 15 proc. Kaip tai paveiks Lietuvą?
– Visai neturėtų paveikti, nes mūsų pelno mokestis jau yra 15 proc.
Tačiau yra netiesioginis poveikis – tos šalys, kurios taikė mažesnius mokesčius, kaip Kipras, Airija, Olandija, bus priverstos kelti mokesčius ir tai reiškia, kad tų šalių patrauklumas sumažės. Iki tol jos leisdavo įmonėms registruotis šiose šalyse, nors jos veikdavo visoje Europoje, JAV ar kitoje pasaulio vietoje. Tokiu būdu mokesčiai buvo mokami tik mažytei valstybei, kurioje mokesčiai maži ir kurioje ta veikla net nebuvo vystoma. Mes iki tol šiame konkurenciniame žaidime dėl įmonių nedalyvaudavome ir „pralošdavome“.
– Tokia mokestinė prievolė Lietuvai įtakos neturės, tačiau blogiau gali būti kaimyninėms valstybėms – Latvijai ir Estijai?
– Latvijoje ir Estijoje, dabar jau ir Lenkijoje, yra taikoma tokia taisyklė – pelnas apmokestinamas tik tada, kai yra išmokami dividendai, t. y., kai įmonės akcininkas pasiima pinigus vartojimui.
Tad kyla klausimas: kaip bus mokamas minimalus pelno mokestis? Latvijai ir Estijai pokyčių reikės, bet nematau didelės tragedijos. Jiems reikės prisitaikyti prie naujų taisyklių, o tai padaryti įmanoma.
Verslininkai dažnai pasisako, kad ir Lietuvoje turėtų būti diegiamas estiškas modelis, kai pelnas apmokestinamas tik tada, kai tie pinigai išimami vartojimui, tad, kol pinigai yra įmonėje, kol yra rizika juos prarasti, tol pelno mokestis galėtų būti nemokamas. Mūsų finansinė sistema galėtų patobulėti šia linkme.
Bet mums dabar nereikės labai adaptuoti savo mokestinės sistemos, o tai privalumas. Taip tampame stabilesnių mokesčių šalimi. Žemų mokesčių šalyse tarifams pakilus iki 15 proc., ten gali nelikti daugelio kompanijų ir tos šalys gali patirti šoką.
– Kodėl kainos auga?
– Tai nevyksta tik Lietuvoje. Dabar Lietuvoje infliacija siekia 3,6 proc., o JAV, paskutinio mėnesio duomenimis, pasiekė 5 proc. metinę infliaciją. Greičiausiai ir mes šiemet pamatysime 5 proc. infliaciją.
To priežastys kelios – algos didėja kelis metus iš eilės po 10 proc. ir ženkliai brangsta žaliavos. Jos brango net keliais kartais, nes iš pandemijos pabudome labai stipriai ir visi nori ką nors veikti: vieni konstruoja namuose, kiti – gamina daiktus ir juos parduoda.
Infliacijos išvengti negalime ir lieka tik tikėtis, kad ji bus laikina, po truputį švelnės ir kad neįsivelsime į lenktynes su infliacija, nes tai būtų pavojingas žaidimas.
– Kiek baimės dėl hiperinfliacijos yra pagrįstos?
– Jos didesnės nei prieš pusmetį. Prieš pusę metų buvo galima tikėtis, kad šoks į viršų tik paslaugų kainos, nes, kai pandemija baigsis, žmonės išlaisvės, eis į pasilinksminimo vietas, mokės už paslaugas, o padidėjus paklausai kainos auga.
Tačiau buvo sunku prognozuoti, kad maisto ir prekių kainos didės, nes žaliavų kainos buvo žemuose taškuose. Bet net ir šių prekių paklausa didelė – žmonės šluoja daiktus. Tikėtina, kad artimiausius 12 mėn. gyvensime aukštoje infliacijoje. Kaip bus vėliau – bus matyti. Sunku prognozuoti.
Bet hiperinfliacijos šiandien niekas neprognozuoja. Labai norisi tikėti, kad neįsisuksime į infliacijos spiralę ir nesprogdinsime kainų. Dabar toks pavojus yra, ekonomistai ir centriniai bankai jį stebi. Jei infliacija ir toliau kils, didės palūkanos, o tai pavojinga.
– Labiausiai Lietuvoje pabrango transportas – daugiau nei dešimtadaliu, taip pat brango švietimo bei sveikatos priežiūros paslaugos – 5 proc. Ar tam didžiausią įtaką turėjo pandemija?
– Vienareikšmiškai taip. Praėjusiais metais žaliavinė nafta, iš kurios gauname benziną ir dyzeliną, kainavo apie 20 dolerių. Vieną dieną kaina buvo net neigiama – gamintojai net primokėjo, kad tik pasiimtumę tą naftą. O vėliau ji kilo ir dabar kainuoja virš 75 dolerių. Vadinasi, kaina padidėjo tris kartus. Tad natūralu, kad transporto kainos taip pat didėjo, nes kuras yra pagrindinė varomoji jėga.
Kainų skirtumai susidarė dėl pandemijos, turėjome visišką štilį praėjusių metų pradžioje, o dabar turime pasiutpolkę – visi nori kur nors važiuoti, transportuoti, vežti prekes, jas parduoti ir nupirkti. Tai kelios priežastys, dėl kurių matome šių paslaugų brangimą.
– Kiek pandemija iki šiol kainavo Lietuvai?
– Pandemija mums kainavo labai daug. Turime suskaičiuoti visas sielas, kurios iškeliavo per anksti iš šio pasaulio. Tai yra neįkainojamas turtas, kurį Lietuva turėjo.
Žvelgiant iš ekonominės pusės – Lietuvoje ekonominis nuosmukis buvo vienas iš mažiausių Europoje ir netgi pasaulyje, tad startinę poziciją turime labai gerą. Tačiau dabar mums kyla kita rizika – turime neperkaisti. Kai startinė pozicija yra žingsniu priekyje, tada noras nubėgti toliau gali būti labai stiprus.
