Alytaus meras Nerijus Cesiulis savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje rašė: „Praktiškai kasdien susitinku su verslininkais, Alytuje kuriasi naujos įmonės, planuojamos statyti ar jau statomos naujos gamyklos, auga ir plečiasi esami investuotojai. Visi jie kartoja vieną ir tą patį: mums trūksta darbuotojų, nėra kam dirbti. Nors šiuo metu darbo neturi net 6 tūkst. alytiškių“.
Kodėl tokia situacija Lietuvoje, ką galima padaryti, kalbėjo Užimtumo tarnybos (UT) vadovė Inga Balnanosienė, Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė Dalia Matukienė, Alytaus meras Nerijus Cesiulis.
– Inga, kokia dalis iš tų 200 tūkst. bedarbių yra chroniškai ilgai nedirbantys?
– Apie 40 proc. Iki pandemijos tokių buvo apie 30–35 proc. Dalis verslų per pandemiją buvo uždaryti, dalis neieškojo darbuotojų tikėdamiesi, kad darbuotojai grįš iš prastovų, tad susidarė situacija, kad žmonės darbo ieškojo ilgiau negu įprasta – vidutinė integracijos trukmė nuo 60 d. išilgėjo iki 80 d.. Kiti priprato būti be darbo ir tą pakeisti bus labai sunku.
Iki 29 metų žmogus ilgalaikiu bedarbiu yra laikomas po pusės metų nuo registracijos UT, tačiau tokių labai nedaug. Kvalifikuotas jaunimas labai greitai integruojasi – pavyzdžiui, po universiteto baigimo absolventų vidutinė integracijos trukmė yra 1,5 mėn.
Tačiau problemų turi nekvalifikuotas jaunimas – yra nebaigusių net pagrindinės mokyklos. Jeigu anksčiau tokių buvo vienetai, dabar yra tūkstantis ir daugiau. Vyresni žmonės laikomi ilgalaikiais bedarbiais po metų ir daugiau nuo registracijos UT. Bet yra ir nesiregistravusių UT: slaugę šeimos narį, ilgesnį laiką auginusios vaikus motinos – tokie žmonės paprastai neturi patirties.
– Dalia, kiek šiuo metu smulkiajam ir vidutiniam verslui trūksta darbuotojų?
– Tikslaus skaičiaus negalėčiau pasakyti, bet norėčiau pasakyti kitą dalyką – kuo daugiau bus smulkių, kokybiškų verslų, tuo lengviau šalyje bus UT, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir tiems verslininkams. Bet yra reikalavimas, kad UT duoda paramą įkurti savo verslą tiems bedarbiams, kurie galės prisidėti nuosavomis lėšomis. Tai jeigu bedarbiai pinigų neturi, jie ir toliau lieka sėdėti UT.
– Inga, ką jūs atsakytumėte Daliai?
– Šitaip darbuotojų trūkumo neišspręsime, bet ši galimybė susikurti darbo vietą sau yra skirta nenorintiems dirbti samdomo darbo. Ji skirta neįgaliesiems, jaunimui iki 29 metų ir vyresniems negu 45 metų. Netiesa, kad iš žmonių reikalaujamas įnašas, tai yra neatlygintina parama susikurti darbo vietą ir įsigyti reikiamas priemones. Finansavimas nemažas – 19,9 tūkst. eurų.
Tiesiog yra papildomi vertinimo kriterijai, jeigu žmogus verslą kuria prisidėdamas ir savomis lėšomis, bet tokių vienetai. Per du šiais metais buvusius kvietimus pasinaudoti šia galimybe gavome apie 4 tūkst. paraiškų. Kokybiškos paraiškos kai žmogus suvokia ir aprašo, ką darys ir jo nurodyta perkama įranga yra tiesiogiai susijusi su jo darbo vieta. Primityvus pavyzdys: jeigu kirpėja nori įsteigti savo darbo vietą, ji turi pirkti ne automobilį, o žirkles.
– Nerijau, kaip jūs matote darbuotojų trūkumo problemą, kai kalbatės su Alytaus žmonėmis ir verslininkais?
– Kalbantis su UT atstovais išgirdome, kad, pavyzdžiui, viena įmonė ieško virėjų, tačiau iš 8 UT registruotų virėjų, ilgalaikių bedarbių, nė viena nenori eiti dirbti. Na nenori, nereikia, bet jos taip pat nebūdavo pašalinamos iš UT. Tokiu atveju, atsiranda visa nuolaidų sistema bedarbiui: socialinis būstas, kompensacijos už šildymą, nemokamas vaikų maitinimas, pavežėjimas, būreliai, darželiai ir t. t.
Anksčiau, kai dar dirbau kitame darbe, turėjau kolegą, kuris, dirbdamas viešųjų pirkimų srityje, su žmona, dirbančia auklėtoja darželyje ir turėdami du vaikus, uždirbo kiek daugiau nei minimalų atlyginimą, kai tuo metu jo bedarbis brolis su žmona, kurie turėjo irgi du vaikus, uždirbo apie 30 eurų mažiau, o dar gaudavo maisto paketus, dotacijas. Taigi šita sistema tiesiog skatina nedirbti. Taip pat gana didelis nelegalus darbas.
Alytuje į 1 darbo vietą pretenduoja 8 – atrodo, neturėtų būti problemų dėl darbuotojų. Šį mėnesį dar pasirašėme 10 investicinių sutarčių, bus dar 10 naujų gamyklų, reikės dar daugiau darbuotojų. Tikėkimės, galbūt tada atsiras konkurencija ir atlyginimų klausimu, nes kol kas daug kas nori labai pigiai turėti labai gerą darbuotoją. Bet reikia suprasti, kad darbuotojai šiais laikais jau kitokie. Pavyzdžiui, Alytuje statybininkai be 100 eurų už dieną į rankas nesikelia iš lovos.
Gaunantiems socialines pašalpas irgi jau greit nebus galima duoti šluoti kokio parko, nes, matai, tai „žeminantis darbas“. Dabar tokie sėdės namuose, jų nebus galima integruoti į darbo rinką, o jie persikvalifikuoti nenori.
– Dalia, kaip jūs atsakytumėte į tai, kad verslas nesiūlo konkurencingų atlyginimų ir dėl to žmonės neina dirbti?
– Tai viena iš problemų, tačiau reikia pasižiūrėti ir į verslininkų situaciją. Nėra tie atlyginimai tokie maži ir reikia pasižiūrėti, kiek Lietuvoje liko vartotojų – vartojimas regionuose nekoks. Pavyzdžiui, Alytuje yra 26 didieji prekybos centrai. Tad, kai vystomas miestas, reikia galvoti, ką daryti, kad tie verslininkai regionuose gautų vartotojus.
Visi eina tik į didžiuosius prekybos centrus, o mažieji paslaugų tiekėjai beveik neturi klientų ir vos išgyvena. Taip pat Lietuvoje yra apie 70 proc. įmonių, kuriose dirba nuo 1 iki 4 darbuotojų, dažniausiai šeima, kurie priima kokį vieną darbuotoją iš šalies. Tokioms įmonėms sunku augti, nes atlyginimai mokami iš uždirbto pelno. Kai kurie darbuotojams atiduoda paskutinius pinigus, sau atlyginimo neišsimoka.
– Inga, jūs norite reaguoti?
– Tai labai rimta Dalios įvardyta problema. Bet, kita vertus, reikia galvoti apie verslo tvarumą: jeigu jis toks, kad net pats verslininkas negali išsimokėti darbo užmokesčio, natūralu, kad nesugebės jo pasiūlyti ir savo darbuotojams. Taip pat kai kurie darbuotojai nori tobulėti profesiškai – jiems nereikia didelio atlyginimo, jeigu jie negali tobulėti.
O į didžiuosius prekybos centrus dauguma eina todėl, kad jų atlyginimai apsipirkti butikuose, kepyklėlėse įsigyti šviežius gaminius, kurie neretai kainuoja tris kartus brangiau nei prekybos centruose, yra pernelyg maži.
– Inga, Alytaus meras sako, kad parama nedirbantiems yra pernelyg didelė. Ką jūs atsakytumėte?
– Nenorėčiau sutikti, kad ji pernelyg didelė. Kai kuriems ta parama gyvybiškai svarbi ir būtina, kurie dėl tam tikrų aplinkybių ne savo noru tapo socialiai atskirti. Tą paramą galima reguliuoti, net savivalda turi tam tikrų svertų, tačiau šią problemą turime spręsti visi kartu.
Taip pat sutinku, kad Lietuvoje yra nelegalaus darbo. Pati matau klientus, kurie į UT ateina su specialia darbo apranga ir jų klausiu, ką jie čia veikia. Dauguma pasiteisina esą labai darbštūs: remontuoją būstus močiutėms, mamoms, padedą kaimynams. Tačiau viena tarnyba negali suvaldyti šio reiškinio: reikia visos visuomenės pagalbos, kad ji netoleruotų nelegalaus darbo.
– Nerijau, gal trūksta politinės valios? Gal pačios savivaldybės galėtų su tuo susitvarkyti?
– Šiuo atveju savivaldybė svertų turi labai minimaliai. Savivaldybė nebent galėtų pritraukti daugiau investicijų, per kurias sukurtų tam tikrą konkurenciją darbo rinkoje, kuri kilsteltų atlyginimus. Tada gal ir sugebėtume žmones prikelti nuo sofos. Žinoma, tie atlyginimai ir taip neblogi: Alytuje konvejerio darbuotojui siūlo 1 tūkst. eurų atlyginimą ir daugiau, tačiau įmonės vis tiek neranda darbuotojų.
Taip pat manau, kad reikėtų motyvacinės sistemos: jeigu žmogų kelis kartus UT nusiuntė į darbus, bet jis jų atsisakė, reikia nubraukti jam paramas. Mano uošvis anksčiau užsiimdavo gyvulininkyste, turėjo kelis šimtus galvijų ir nuolat ieškodavo darbuotojų.
Priimdavo visus atsiųstus iš UT, tačiau aš pats savo akimis mačiau, kaip tie siūlomi darbuotojai siūlydavo jam 50–100 litų prašydami mano uošvio pasirašyti, kad jie nėra tinkami darbuotojai. Tačiau jis iš principo nepasirašydavo ir kviesdavo visus dirbti – po septinto darbuotojo pas jį nebeatėjo nė vienas. Klausimas: ar neatėjo žinodami, kad visus priima, ar dėl to, kad UT pasakė jiems ten neiti, nes tikrai priims į darbą?
Kai manęs verslininkai teiraujasi dėl darbuotojų, klausiu jų, kodėl nesikreipia į UT, o jie atsako, kad ja nebetiki. UT tapo tik statistais, kurioje renkasi nemotyvuoti žmonės.
– Inga, ką atsakytumėte, kad UT – tik statistai?
– UT dirba su visais klientais, nes yra valstybinė įstaiga ir negali dirbti tik su motyvuotais žmonėmis. Statistais mūsų irgi negalima pavadinti, nes UT yra ir mentorystė, ir atvejo vadyba, ir psichologai. Veiklas tobuliname, darbuotojų kompetencijas keliame.
Taip pat patys verslininkai turi būti atviri: tokių, kurie pasakytų „ateik ir dirbk“ yra labai nedidelė dalis. Didžioji dalis darbdavių nenori, kad žmogus netektų turimos paramos parašęs, kad atsisako siūlomo darbo. O tokiu atveju būna užburtas ratas, nes toks žmogus grįžta į UT ir vėl ir vėl siunčiamas kitiems darbdaviams kaip geras kandidatas. Šį ratą galime sustabdyti tik kartu.
O išbraukti žmogų iš UT yra vienas iš kelių, tačiau praradęs išmokas jis gali būti nustumtas į dar didesnį šešėlį, nelegalų darbą.
– Nerijau, koks požiūris yra perkančiųjų paslaugas iš nelegaliai dirbančių?
– Reikia kelti norą legalizuotis. Pavyzdžiui, su patentais Alytuje nuomojama 80 butų, nors mes puikiai žinome, kad rinkoje yra apie 2-3 tūkst. tokių butų. Savivaldybė dabar siūlys patento kainą nuo kelių šimtų eurų sumažinti iki 50 eurų, kad žmonės grįžtų į legalią rinką. Su kirpėjais irgi buvo panašiai – jie dirbdavo nelegaliai žiūrėdami pro langus, ar neateina kas nors tikrinti, kol vieną dieną patento kainą už mėnesį sumažinome iki 12 eurų – visi juos išsiėmė ir niekas jau nebebijo.
Tačiau gerai, kad matome grįžtančius emigrantus, suviliotus atlyginimų augimo regionuose. Reikia apie tai kalbėti dar garsiau. O nelegalų darbą galėtų labiau kontroliuoti Darbo inspekcija, taip pat būtų galima skirti mokesčių lengvatas tiems ilgalaikiams bedarbiams, kurie išsiima patentą ir ima dirbti.
