– Infliacija skatina žmones ieškoti, kur padėti pinigus, kad jie nenuvertėtų. Dažnas lietuvis renkasi investuoti į NT, bet Lietuvos bankas ima ir pasako, kad reikėtų griežti tokių būstų įsigyjimą. Kodėl taip daroma?
– Pasiūlymas yra sugriežtinti pradinio įnašo reikalavimą antrosioms ir vėlesnėms būsto paskoloms, bet ne pirmajai. Tuo atveju, jei yra likę išmokėti daugiau negu pusė pirmosios būsto paskolos, tuomet antrosios paskolos pradiniam įnašui būtų reikalaujama turėti 30 proc. savų lėšų. Iki šiol galiojanti tvarka reikalauja, kad antrajai ir kitoms paskoloms reiktų turėti šiek tiek daugiau nei 15 proc. nuosavo įnašo.
Kitas pasiūlymas yra taikyti bankams papildomą 2 proc. kapitalo rezervą jų turimoms būsto paskoloms. Vadinasi, jeigu bankai išduoda 100 tūkst. eurų paskolą, jie papildomai turi atsidėti 2 tūkst. eurų iš savo kišenės ir laikyti tą sumą rezerve. Iki šiol jie to neturėjo daryti. Vadinasi, dabar bankai turėtų mažesnes galimybes teikti daugiau paskolų, nes jie rezervą, nori to ar nenori, turėtų formuoti.
Šie pasiūlymai bus įvesti. Sprendimas dėl pradinio įnašo įsigalios už kelių mėnesių, o dėl papildomo kapitalo bankams – šiek tiek vėliau. Bankams suteikiame galimybę pasiruošti šiam procesui.
– Ar tai reiškia, kad ruošiamės krizei?
– Ne, kol kas apie krizę nekalbame. Lietuvos bankas, įgyvendinus sprendimus, tik tikisi, jog sumažės spekuliatyvus gyventojų elgesys būsto rinkoje. Mūsų duomenimis, apie 12 proc. paskolų yra antrosios ir vėlesnės, vadinasi, 12 proc. gyventojų, kurie šiuo metu kreipiasi dėl būsto paskolos, ją yra ėmę ir anksčiau.
Tokie gyventojai laikui bėgant susiduria su didesnėmis mokumo problemomis, jie vėluoja mokėti paskolas pagal įmokas. Šios paskolos yra rizikingesnės ir Lietuvos banko misija yra sulyginti tų paskolų rikingumą, nes matome, kad būsto kainos auga sparčiai, gyventojai kainoms augant prisiima vis didesnius įsipareigojimus, bankai taip pat skolina vis didesnes sumas, tad norime, kad gyventojai prisidėtų daugiau ir kad jiems skolinantis bankai taip pat įneštų indėlį į tvaresnę būsto rinką, kuri bus sveikesnė mums visiems.
– Ar tai nėra kišimasis į banko, kaip verslo, veiklą, nurodinėjimas, kam skolinti, kam ne, kokiomis sąlygomis tai daryti? Bankai gali sakyti, kad jie nukentės.
– Lietuvos bankas veikia kaip kredito rinkos reguliatorius, jis turi teisę ir pareigą įsikišti į rinką, jei mato nesubalansuotumo riziką. Mūsų duomenimis, Lietuvoje būsto kainos gali būti pervertintos apie 7 proc., tačiau jokiu būdu nesakome, kad ji perkaitusi, ji tik kaistanti. Tad imamės ryžtingų veiksmų.
Kažkokie verslo subjektai galėtų sakyti, kad kesinamės į jų duoną, bet Lietuvos bankas siekia gero ir NT, ir finansų rinkos dalyviams, siekia rinkos augimo per ilgesnį laikotarpį. Norime užkardyti nesveiką situaciją, kurią matėme 2008–2009 m., kada rinka labai staigiai augo, o tada staigiai krito žemyn.
– Ar tai byloja apie prastą lietuvių finansinį raštingumą?
– Tyrimai rodo, kad lietuviai yra vieni iš mažiausiai finansiškai išprususių visuomenių visoje Europos Sąjungoje. Pernelyg didelė dalis Lietuvos gyventojų, investuojančių į NT ir nesižvalgančių kitų alternatyvų, sufleruoja apie tam tikras raštingumo spragas.
– Grąža iš NT Lietuvoje bent iki šiol buvo sąlyginai didelė, žiūrint europiniu ir pasauliniu mastu. Ši investicija į NT vis dar atrodo patraukli, palyginti su kitomis investicijomis.
– Taip, NT, įvertinus rizikos profilį, yra viena iš pelningesnių investicijų, bet derėtų nepamiršti, kad jo rizika gerokai didesnė nei indėlio ar valstybinės, komercinio banko obligacijos.
O ir praeities rezultatai negarantuoja ateities investicinių rezultatų, tad žiūrėdami į galinio vaizdo veidrodėlį negalime pasakyti, kas NT rinkos laukia ateityje. Gal jos laukia dar vienas nuosmukis, tada tie, kurie šiuo metu investuoja į NT, galimai šoktų iš valties vienu metu. Ta valtis ne tik susiūbuotų, bet ir apsiverstų.
Tačiau, jei Lietuvoje kapitalo rinka būtų išvystyta labiau nei dabar, siektų bent Vidurio Europos, kaip Čekija ar Vengrija, lygį, investuotojai turėtų daugiau galimybių įvertinti investicines alternatyvas.
Tačiau globali finansų rinka eiliniam Lietuvos investuotojui yra prieinama, jis gali įsigyti finansinio turto Vakarų Europoje, JAV ar Azijoje. Taip, kapitalo rinka Lietuvoje neišsivysčiusi, bet iš kitos pusės – ar lietuvių finansinis raštingumas yra pakankamas, kad jie drįstų investuoti net tai rinkai esant išsivysčiusiai?
