Anot jų, tai infliacijos problemos neišspręs, nors ir padės bent trumpam sumažinti jos naštą.
Sumokėjus už šildymą ne kaži kas lieka
Lietuvos „Carito“ generalinė sekretorė Deimantė Bukeinaitė patikino, kad šiemet visoje Lietuvoje ženklus pagalbos besikreipiančiųjų skaičiaus augimas neužfiksuotas, tačiau jų daugėja išskirtinai Vilniuje.
„Pavyzdžiui, Vilniuje esančio socialinio centro „Betanija“ valgykla paprastai pavalgydindavo apie 300 žmonių, o dabar maisto pasiimti ateina apie 400 žmonių. Tarp tų, kurie ateidavo prašyti paramos daiktais, drabužiais ar avalyne, nes neišgali nusipirkti, pastebima ir naujų veidų. Vadinasi, situacija pablogėjo“, – įvardijo D.Bukeinaitė.
„Senjorai nebežino, kiek pinigų kiekvieną mėnesį reikia atsidėti pienui ir duonai, nes kainos nuolat kyla“, – sakė „Pagalbos namuose tarnybos“ vadovė Jūratė Matikovienė.
Ši organizacija Kaune lanko 200 skurdžiai gyvenančių senjorų. Daugiau nei 30 proc. šių pensininkų pajamos per mėnesį neperžengia 350 eurų. J.Matikovienė paskaičiavo, kad dalį pensijos atidėjus šildymo sąskaitoms, mokesčiams už telefono paslaugas sumokėti, vos apie 150–200 eurų lieka kitoms reikmėms.
„Norėčiau, kad politikai prieš rinkimus sudalyvautų socialiniame eksperimente ir mėnesį pagyventų už tokią sumą, už kokią gyvena senjorai“, – rėžė ji.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) skelbia apie galimybes gauti kompensaciją už šildymą, tačiau J.Matikovienė sakė, jog net jai sudėtinga suprasti pateikiamą informaciją, tenka gerokai pasėdėti, pasidomėti ir pasukti galvą, tai ką kalbėti apie vyresnius asmenis.
Nors G.Nausėdos siūlymą išmokėti vienkartines 100 eurų išmokas J.Matikovienė palaiko, tačiau ragina keisti mąstymą ir ieškoti tvaresnių sprendimų.
„Nuo pat nepriklausomybės pradžios turime keistą tendenciją – gyventi gesinant gaisrus. Atsirado kažkokia problema, staigiai ieškome būdo, kaip tą gaisrą užgesinti. Gaisro palikti, sustoti aplink jį ratu ir džiaugtis negalime, jį reikia gesinti, bet norėčiau, kad požiūris būtų ilgalaikiškesnis ir tvarus. Pensijos turėtų būti tokio dydžio, kad žmonėms nereikėtų lipti per savo orumą ir kaip išmaldos prašyti papildomos paramos“, – kalbėjo ji.
Kaip dar vieną iš skurdo priežasčių J.Matikovienė įvardijo ir verslininkų godumą. Anot jos, pandemijos metu turtingiausiųjų pajamos didėjo kelis kartus, tačiau kone dešimtimis kartų sumažėjo skurstančiųjų lėšos, augo vargingai gyvenančių žmonių skaičius.
„Kuris tinklas ruošis parodyti, kokie yra jų pelnai, kokią dalį jie pasilieka sau ir kokią išmoka darbuotojams? Juk tie minimalius atlyginimus gaunantys darbuotojai dirba ne kažkur, o didžiosiose mūsų verslo įmonėse.
Man nuoširdžiai skauda, kad nevyriausybininkai, valstybė iš paskutiniųjų ieško pinigų, bet yra tokių, kurie nusiplauna rankas ir sako: manęs tai neliečia, aš noriu gauti tokį pelną, kokį noriu. Tai nesąžininga“, – piktinosi ji.
Kai kurie pasiūlymai – populistiniai
Banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas pritarė NPD didinimo idėjai. Anot jo, tai daryti būtina, nes Vokietija jau sukruto ir ieško darbuotojų Lietuvoje, tad juos reikia stengtis sulaikyti. Taip pat per pandemiją dalis verslininkų paniro į šešėlį, o NPD didinimas galėtų būti vienas iš būdų, kaip juos iš ten ištraukti.
Pinigai 100 eurų išmokoms būtų imami iš biudžeto, nes, tikėtina, šiemet jame turėsime neplanuotų pajamų. Tačiau yra viena rizika.
„Biudžeto pajamos auga dviem atvejais: kai auga ekonomika, vadinasi, kai parduodama daugiau prekių, arba kai auga prekių kainos. Tokiu atveju surenkama daugiau pridėtinės vertės mokesčio (PVM). Tikėtina, kad jo šiemet surinksime net apie 150–200 mln. eurų daugiau nei planuota.
Bet mokėjimas iš biudžeto yra pavojingas kelias. Susidaro įspūdis, kad tuos pinigus galima išleisti. Bet tai tik dar labiau išpūs infliacijos burbulą ir vėliau gailėsimės tokių sprendimų. Juk paslaugų kainų augimas Lietuvoje ir taip didžiausias visoje Europos Sąjungoje (ES)“, – aiškino ekonomistas, sakydamas, kad jei toks sprendimas bus priimtas, tai 100 eurų vienkartines išmokas vertėtų sumažinti bent iki 50 eurų.
Visgi Ž.Mauricas pripažino, kad tokios prezidento pasiūlytos priemonės yra geriau nei PVM lengvata centriniam šildymui. Jo manymu, toks sprendimas yra populistinis, didintų socialinę ir regioninę atskirtį, o didžiausią naudą iš to gautų didžiausio ploto turtą turintys asmenys bei daugiau uždirbantys vilniečiai.
„Juk būtų taikomas procentinis skaičiavimas. Jei žmogus už šildymo sąskaitą moka 100 eurų, įvedus lengvatą mokėtų 9 eurais mažiau. Jei dabar moka 200 eurų, tada gautų 18 eurų naudą. Bet jei butas 30 kv. metrų ar mažesnis, tokie asmenys daug naudos nepajustų.
Kaunas ir Klaipėda apskritai nepajustų naudos, jų sąskaitos šiemet nepadidėjo taip žymiai, kaip Vilniuje – 2,4 karto. Įvedus lengvatą kainos vis tiek būtų 2,2 karto didesnės. Tai koks skirtumas?“ – sakė Ž.Mauricas, paminėdamas, kad apskritai neverta veltis į PVM lengvatas, nes vienąkart jas įvedus kitąkart sunku jų atsisakyti.
Nebūtina ir mums šokti nuo skardžio
Pasigirsta siūlymų taikyti PVM lengvatą būtiniausiems maisto produktams, bet Ž.Mauricas griežtas: „Jeigu visi šoka nuo skardžio, nereikia ir mums šokti. Kiek galima lipti ant to paties grėblio? Visi ekonomistai sutaria, kad tai būtų blogas sprendimas, o Lenkija tai daro dėl politinių aspektų.“
Pasak jo, Lietuva, sumažinusi mokesčius, netaptų pigesne šalimi ir šioje kovoje su Lenkija nelaimėtų. Tad Lietuvai reikia sukti kitais keliais: stengtis vietoje to didinti gyventojų pajamas ir investuoti į atsinaujinančią energetiką.
„Lietuva turi visas galimybes po 5 ar 10 metų pavasariui ar vasarai iš atsinaujinančios energijos pasigaminti praktiškai visą sau reikalingą energiją ir net dalį jos eksportuoti. Tai nėra kosminiai dalykai. Yra ES parama, bus daug pinigų. Mes turime tai daryti“, – užtikrino Ž.Mauricas.
