Kodėl Lietuvos valdžia, matydama, kas vyksta, verslui netiesia pagalbos rankos, tarsi tyčia norėdama nugramzdinti jį į bedugnę? Juk ne kas kitas, bet įmonės suteikia darbą žmonėms, kurie, įstumti į elektros rinkos liberalizavimo procesą, vis dėlto sulaukė elektros kainos kompensacijų.
Įmonių vadovai skaičiuoja gaminių savikainą ir stebi tai, kas vyksta Lenkijoje. O joje gerokai mažesnė elektros kaina mūsų šalies įmones stumia į konkurencijos užribį. Mat šios šalies valdžia tarsi ėmė ir „iškirpo“ savo valstybę iš elektros biržos, ir lenkų įmonės moka už elektros energiją perpus pigiau, nei Lietuvoje.
Milžiniškus pinigus už elektrą klojančios mūsų bendrovės bando telktis. Stebėdami elektros rinkos tendencijas jos bando paakinti valdžią, kad ši imtųsi veiksmų. Antraip verslą paralyžiuos ne tik ekonomikos sąstingis, bet ir recesija, o daliai įmonių tai reikštų bankrotą.
Suagitavo ir paliko
„Baltu pavydu pavydžiu kaimynams lenkams jų vyriausybės. Nes mūsų valdžia kartu su „Litgrid“ ir ESO dalyvauja mūsų tautos ir verslo genocide“, – kirto Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas, įmonės „Traidenis“ vadovas Sigitas Leonavičius.
Tokiai išvadai jis turi argumentų, kuriuos pažėrė per diskusiją, kurią organizavo visi Lietuvoje veikiantys regioniniai Prekybos, pramonės ir amatų rūmai ir į kurią susirinko per šimtą verslininkų iš visos Lietuvos.
Diskusijoje įmonių vadovai svarstė, kokį poveikį Lietuvos verslui daro istorines aukštumas pasiekusios energijos kainos ir kuo visa tai gresia įmonėms.
„Paskutinį kailį nuo mūsų verslo lupa valstybė, kuri nesistengia, kad būtų pakeista elektros kainų biržoje nustatymo metodika.
Ji nieko nedaro, kad būtų sumažintas pridėtinės vertės mokestis (PVM), kuris milžinišką elektros kainą padidina dar penktadaliu. Kailį lupa ir elektros tinklų valdytoja – valstybės įmonė.
Man gėda už tokią valdžią, kuri nepajudina piršto, o mūsų šalies įmonės pavydžiai stebi Lenkiją ir galvoja apie verslo iškėlimą į ją“, – kišenėje žodžių neieškojo S.Leonavičius.
Jo teigimu, rinkoje nebuvo kažkokių išskirtinių permainų, kurios būtų tapusios didesnio elektros energijos vartojimo priežastimi. Bet tas vartojimas vis tiek per metus kitus išaugo 20 proc., o taip nutiko, nes žmonės buvo agituojami keisti senus kieto kuro katilus kitokiu šildymo būdu – elektriniais šilumos siurbliais.
„O rezultatas? Triskart daugiau mokame už elektrą nei kaimynai. Vadinasi, agresorės Rusijos karas Ukrainoje tėra užaugintų kainų priežastis“, – teigė Vilniaus PPAR prezidentas S.Leonavičius, kviesdamas kartu su visa verslo bendruomenė atsakingus politikus į viešą diskusiją ir reikalaudamas ieškoti būdų, kaip subsidijuoti energijos kainas, išaugusias dėl jų priimtų neigiamų sprendimų.
Prognozės – be optimizmo
Stebėdamas, kas vyksta elektros rinkoje, Lietuvos energetikos agentūros direktorius Virgilijus Poderys optimistinių pažadų nedalina. Apskritai tai daryti – ne jo galioje. Užtat jis gali priminti skaičius, bylojančius, kokios elektros kainos buvo iki rinkos liberalizavimo proceso pradžios, – 2020-ųjų rudens, ir kokios yra dabar.
Apskritai per metus – nuo pernykščio rugpjūčio iki šiol, didmeninė elektros 1 MWh kaina biržoje nuo 80 eurų pakilo iki dabartinių 600 eurų, – iki liberalizavimo ji sukosi apie 35–50 eurų. Pagrindinės ją auginusios priežastys – per metus 10 kartų išaugusios dujų kainos ir pigesnių energetikos išteklių trūkumas.
O kas bus ateityje? Anot V.Poderio, Vokietijos elektros biržos dalyviai ateities sandoriams gruodį prognozuoja 870 eurų megavatvalandės kainą, Skandinavijoje – 420 eurų. Birželiui numatomos atitinkamai 445 ir 150 eurų MWh kainos.
Grįš natūrinis ūkis?
Štai tokios elektros kainų karuselės įsukti verslininkai bando kaip nors iš jos iššokti. Ir tai daro griebdamiesi net senųjų natūrinių ūkių patirties.
„Su ESO mes niekaip neišsiaiškiname, ar galime įjungti dyzelinį generatorių ir kartu naudotis saulės elektrine, – sakė plastikinių produktų gamybos bendrovės „Hoda“ vadovas Raimundas Grazys. – Gaminame elektrą savo reikmėms, pavyzdžiui, per valandą mums reikia 1000 KW energijos, o turėdami 800 KW generatorių trūkstamą kiekį norėtume gauti iš elektros tinklų. Bet kaip tai padaryti, negauname atsakymo. Kaip ir į klausimą, ar gautume leidimą generatoriui naudoti beakcizinius degalus.“
Tai – klausimas, kuriam V.Poderys kol kas teturi ne atsakymą, bet vieną teiginį: „Nežinau. Bet padėsiu sužinoti“.
Pasak R.Grazio, dabar, kai elektros kaina biržoje svyruoja apie 600 eurų, dyzelinis generatorius jos pagamintų perpus pigesnės.
O juk griebtis natūrinio ūkio, anot verslininko, verčia ne kas kitas, o pati valstybė. „Kaimyninėje Latvijoje keturis mėnesius nebuvo iš verslo imamas mokestis už galios dedamąsias, nedaroma to ir dabar, bet mūsų verslu valstybė nesirūpina“, – kartėlio neslėpė R.Grazys.
Su lenkais – neįveikiama konkurencija
Šaldytų maisto produktų gamybos įmonės „Vėtrija“ direktorius Gediminas Daukšys priminė – 2020-ųjų pabaigoje elektros megavatvalandė kainavo apie 34 eurus, per 2021-uosius jos kaina beveik patrigubėjo, o šiemet rugpjūtį apskritai pasiekė protu nesuvokiamas aukštumas. Juk buvo keletas piko valandų, kai biržoje megavatvalandė kainavo 4 tūkst. eurų.
„Vis tik ne tik metodikos esmė yra kainų kilimas. Daugelis maisto pramonės įmonių, kaip ir mūsiškė, dėmesį yra sutelkusios į eksportą – Vokietijos, Prancūzijos vartotojus.
Didžiausi mūsų konkurentai yra gamintojai Lenkijoje. Lenkai naudojasi ta pačia elektros kainų apskaičiavimo metodika, bet pas juos elektra 2–3 kartus pigesnė. O tai reiškia, kad mūsų produkcijos savikaina tampa nekonkurencinga, ir mes kasdien prarandame savo klientus.
Ar mums pakelti rankas ir pasiduoti, ar vis dėlto dar bus atšaukta metodika? Nes kai mūsų gaminių savikaina už konkurentų tapo aukštesnė 10–15 proc., galimybių išsilaikyti rinkoje tampa vis mažiau“, – kalbėjo G.Daukšys.
Pasak V.Poderio, čia ir yra paradoksas – lenkai tiesiog „iškirpo“ savo valstybę iš bendro rinkos modelio.
„Lietuvoje, Švedijoje, Vokietijoje megavatvalandė kainuoja 600 eurų, Lenkijoje tuo pat metu – 300 eurų.
Dėl modelio keitimo jau pernai sujudo daugybė Europos šalių, portugalai su ispanais susitvarkė – elektra pas juos pigi. Bet tam, kad keistųsi modelis, turi būti bendras europinis sprendimas“, – priminė V.Poderys.
Tad, pasak G.Daukšio, jeigu Lietuvoje yra pats blogiausias modelis, „iškirpkime“ iš tos baisios kainų apskaičiavimo metodikos ir mes savo valstybę, nes verslui tokiose kainų grumtynėse kiekvienas mėnuo gali būti paskutinis.
Anot „Pienas LT“ vadovo Manto Rudaičio, pieno miltų gamyboje yra sunaudojama ypač daug dujų bei elektros energijos.
„Mms, atmetus pieno kaip žaliavos sąnaudas, savikaina padidėjo 10–15 proc. Elektra labai svarbi jos dedamoji, bet kol kas neradome būdų šioms sąnaudoms suvaldyti – joms sumažinti.
Netrukus turėsime saulės baterijas ant įmonės stogo, bet jos tepatenkins 5 proc. viso elektros energijos poreikio. Svarstome nutolusios saulės jėgainės statybų galimybę, bet tai užsitęs“, – sakė M.Rudaitis.
Bėdos bado akis
Tokioje įtemptoje situacijoje išlindo ir dar viena yla iš maišo. Anot įmonės „Utenos vandenys“ vyriausiojo energetiko Romulado Stundžios, smulkiuose šios įmonės objektuose – kaimiškose vietovėse – vis dar neįdiegti išmanieji elektros skaitikliai. O jie labai praverstų taupant elektros išlaidas – dalyvaujant valandinėje jos prekyboje. Tuomet brangiosiomis – piko valandomis atsirasų galimybė apskritai nenaudoti elektros.
„Bet realių ESO darbų taip ir nesimato“, – pratarė R.Stundžia.
Šiauliuose besidarbuojančios įmonės „Skorpionas“ vadovas Leonas Šniras neabejoja, kad valstybė galėtų padėti verslui, jeigu tik panorėtų.
„Dabar, per energetinę krizę, tereikia politinės valios elektros energijos perdavimo kainai sumažinti. Juk tokiu būdu surenkama apie 1 mlrd. eurų. O ir už elektros energiją skaičiuojamas PVM išaugo kone dešimtį kartų. Kur jis atsiduria?
Ir ESO, ir „Ignitis“ yra valstybės įmonės, tad natūraliai kyla klausimas, kodėl neištiesiama pagalbos ranka verslui, kuris būtent ir įdarbina privačius elektros vartotojus, kurie apdalinami kompensacijomis“, – svarstė L.Šniras.
