Pasak Finansų ir kreditų valdymo asociacijos (FIKVA) prezidento Mariaus Jansono, gyventojams visada rekomenduojama turėti 6 mėnesių būtinųjų išlaidų rezervą. „2 mėnesių išlaidų dydžio rezervą reikėtų laikyti net namuose, o 4 mėnesių – kredito unijose, kad pinigai būtų apdrausti.
Kadangi infliacija labai didelė, rekomenduojama už dalį pinigų pirkti, pavyzdžiui, aukso ir sidabro, nes terminuoti indėliai irgi neduoda daug procentų, gal tik 2–3 proc., o infliacija šiandien yra virš 20 proc.“, – aiškino jis.
„Luminor“ banko mažmeninės bankininkystės vadovas Lietuvoje Edvinas Jurevičius portalui lrytas.lt komentavo, kad šiuo metu palūkanos už indėlius eurais yra nulinės.
Mat indėlių palūkanų normas bankas paprastai nustato atsižvelgdamas į indėlių poreikį, o bankinėje sistemoje vis dar yra perteklinis likvidumas – indėlių suma viršija paskolų sumą. Esant indėlių paklausos pokyčiams, kinta ir mokamų palūkanų dydis.
„Savo ruožtu klientams visuomet rekomenduojame atskirti savo santaupas, skirtas trumpalaikiams tikslams kaip kad įsigyti naują telefoną ar išvykti kelionę bei ilgalaikiams tikslams, pavyzdžiui, sodo nameliui nusipirkti, vaikų mokslams ar priedui prie pensijos.
Trumpalaikiams taupymo tikslams siūlome naudoti e-taupyklę – mobiliojoje banko aplikacijoje galima nustatyti taupymo tikslą ir nusimatyti, kokia išlaidų dalis ar fiksuota suma bus pervedama į e-taupyklę. Ilgalaikiams tikslams įgyvendinti rekomenduojame dalį lėšų investuoti į III pakopos pensijų fondus ar naudotis investavimo platforma“, – aiškino E.Jurevičius.
Tuo metu banko „Swedbank“ ekspertų teigimu, nors terminuoti indėliai yra klasikinė kaupimo ir taupymo priemonė, ugdanti finansinę drausmę, tačiau, norint finansinės grąžos, ypač esant aukštos infliacijos aplinkai, reikėtų rinktis kitas priemones.
„Swedbank“ Finansinio turto valdymo srities vadovo Edgaro Mickaus teigimu, šiuo metu stebime antrąją infliacijos bangą. Prie jos prisideda išaugusios įmonių sąnaudos, kurias jos perkelia į savo produktų ir paslaugų kainas, be to, toliau jaučiamas darbo jėgos trūkumas ir didėjantys darbuotojų lūkesčiai dėl atlygio.
„Istoriniai 1954–2007 m. JAV rinkos duomenys rodo, kad augant infliacijai FED padidina palūkanų normą. Didesnis infliacijos ir bazinių palūkanų lygis visuomet lemia tam tikro masto recesiją.
Pagrindinis patarimas esant tokioms aplinkybėms yra susilaikyti nuo stambių sumų investavimo. Aišku, visada yra tikimybė pataikyti ir „išlošti“, tačiau rinkoje vyraujančios nuotaikos tam nepalankios.
Vienintelė išimtis – obligacijų rinka, kuri dėl savo konservatyvumo paprastai yra atsparesnė recesijai, tačiau dėl to ir mažiau pelninga. Nepaisant to, reguliarus nedidelių sumų investavimas yra rekomenduotinas“, – aiškino jis.
Pasak vadovo, 2007–2008 m. pasaulio finansų krizės pamokos parodė, kad daugiausiai pasiekia tie, kas investuoja pagal strategiją „skaidyk ir valdyk“. Tai yra, išskaido valdomą turtą mažesnėmis porcijomis, investuoja reguliariai ir taip stengiasi sumažinti kylančių rizikų poveikį.
„Tie, kas buvo investavę didelę sumą į pasaulio akcijų krepšelį prieš 2007 m. lapkričio mėnesį ir stebėjo savo portfelio kainų pokyčius, galėjo patirti tikrų amerikietiškų kalnelių įspūdį.
Po dviejų mėnesių tokio portfelio vertė buvo sumažėjusi apie 10 proc., po trijų mėnesių – ūgtelėjusi 5 proc., o 2009 m. vasarį ji pasiekė savo žemiausią tašką ir kainavo 31 proc. mažiau, palyginus su pradine verte. Ankstesnę savo vertę toks portfelis pasiekė po septynerių metų.
Kita vertus, jei būtume į tą pačią pasaulio akcijų kryptį reguliariai investavę, pavyzdžiui, po 100 eurų per mėnesį, nuo 2007 m. pabaigos iki šiandien bendra investuotų lėšų suma sudarytų 17,4 tūkst. eurų, o bendra investicijos vertė, įskaičiuojant uždirbtą grąžą, siektų apie 36 tūkst. eurų. Tai reiškia, kad būtumėte padvigubinę investuotą sumą ir taip gerokai viršiję per šį laikotarpį vyravusią infliaciją.
Apskritai, infliacija rinkų grąžą pranoksta tik retais atvejais, o per ilgą laikotarpį, tai yra, 10–20 metų akcijų rinkose uždirbama grąža savo dydžiu infliaciją gerokai lenkia“, – kalbėjo E.Mickus.
Vyraujant didelei infliacijai daugiau susidomėjimo, pastebi jis, sulaukia investicijos į tauriuosius metalus, o ypač į auksą, kuris tarp investuotojų pasirinkimų vis dažniau prisimenamas dabartiniu metu.
Visgi auksas, vadovo teigimu, yra nestandartinė investicija, nes jo vertę sunku išmatuoti. Mat, viena vertus, tai nėra verslas, kuris kurtų pridėtinę vertę ir generuotų pajamas, o antra, teoriškai aukso kiekis žemėje yra baigtinis dydis, nors šiandien niekas negali tiksliai pasakyti, kiek aukso dar gali būti neišgauta. Todėl galiausiai jis nėra toks ribotas resursas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
„Istoriškai auksas dažnai brangsta nuvertėjant pinigams. Priežastis ta, kad aukso atsargas perka centriniai bankai, norėdami papildyti savo rezervus ir sudaryti tam tikrą atsvarą savo išleistai valiutai. Kai centriniai bankai vykdo skatinamąją politiką ir padidina ekonomikoje cirkuliuojančių pinigų kiekį, pinigų ir aukso santykis keičiasi pastarojo naudai.
Vis dėlto ši priklausomybė po to, kai 1971 m. JAV doleris buvo atsietas nuo aukso standarto, nebėra tokia tiesioginė. Pavyzdžiui, auksas smarkiai pabrango po pasaulio finansų krizės, tačiau, nepaisant pastarąjį dešimtmetį vyravusių žemų bazinių palūkanų, jo kaina iki šių metų pradžios smarkiai nesikeitė“, – sakė E.Mickus.
Visgi M.Jansonas į raginimus investuoti žiūri skeptiškai. Jo tikinimu, jeigu nesupranti – neinvestuok, nes visada prarasi pinigus. „Reikia investuoti tik tuos pinigus, kurie yra atliekami – po to, kai susidedama finansinė pagalvė.
O su atliekamais reikia kažką daryti, nes tiesiog gulėdami sąskaitoje jie nuvertėja – jei praeitais metais turėjome 1 tūkst. eurų, tai šiandien jis vertas tik 800 eurų. Tačiau reikia suprasti, kur investuoji, žinoti, kokie ten yra mokesčiai ir pan.
Žinoma, įvairios investavimo priemonės yra daug kuo geros, tačiau žmogus turi žinoti, kada reikia iš investicijų išimti pinigus, kad jų neprarastų, kada – ką nors pakeisti. Prieš investuojant pirmiausia reikia išmokti bazinių taisyklių“, – aiškino jis.
SEB banko asmeninių finansų ekspertė Sigita Strockytė-Varnė taip pat portalui lrytas.lt aiškino, kad svarbu nesusivilioti papildomomis palūkanomis, reikia atkreipti dėmesį į sąlygas, per kiek laiko galima išsiimti pinigus ir pan. Kapitalo augimui ir uždarbiui, jei gyventojas toleruoja riziką, reiktų rinktis investavimo priemones, kai jau yra sukaupta finansų pagalvė.
Ji pasidalino ir patarimais: pagal 50/30/20 biudžeto valdymo taisyklę (jei savo pajamas skirstytume į tris dalis tokiomis proporcijomis, kur 50 proc. skiriama būtinosioms išlaidoms (maistui, transportui, paskoloms, mokesčiams), 30 proc. skiriama norams (kavinėms, restoranams, teatrui, atostogoms, rūbams) ir 20 proc. taupymui (pinigų atsargos kaupimui, pensijų fondui, investavimui), pinigų turėtų užtekti viskam) tikrosios būtinosios išlaidos neturėtų sudaryti daugiau nei 50 proc. pajamų.
„Jei sumą viršijate, vadinasi turite dar kartą įvertinti, ko galite atsisakyti, ką galėtumėte pakeisti, kad suma sumažėtų. Pavyzdžiui, gal išleidžiate per daug pinigų maistui, reikėtų rečiau apsipirkti, naudoti mažiau brangių pusfabrikačių ir pan. Jei daug išleidžiate transportui, galbūt turite galimybę rečiau važiuoti automobiliu, gal verta daugiau naudotis viešuoju transportu ir pan.
Viskas, kas sutaupoma virš atsargos ar artimiausiu metu planuojamų svarbesnių išlaidų, turėtų būti įdarbinama – investuojama, nes sąskaitoje laikomi pinigai ilgainiui nuvertėja, ypač turint omenyje dabartinius infliacijos rodiklius“, – kalbėjo ekspertė.
Pasak jos, norint pradėti investuoti, tai galima daryti ir labai mažomis sumomis – skirti kad ir vieną eurą, kad pradžiai suformuotume investavimo įpročius. Tai daryti įgalina šiuolaikinės investavimo paslaugos – pavyzdžiui, SEB bankas yra pristatęs investicijų robotą mobiliojoje programėlėje.
„Naudojantis investicijų robotu banko klientams reikia atsakyti į klausimus apie savo finansinę padėtį, išsikeltą investavimo tikslą, planuojamą investavimo laikotarpį ir pasirinkti toleruojamą investicijų riziką. Po šio proceso banko klientai gauna asmeninę investicijų rekomendaciją ir gali pradėti investuoti ir atsidaryti vertybinių popierių sąskaitą.
Minimali suma pradedant investuoti yra 1 euras. Kaip rodo investicijų roboto naudojimo duomenys, lietuviai vidutiniškai investicijoms kas mėnesį skiria 30–40 eurų“, – pastebėjo S.Strockytė-Varnė.
Pradedant investuoti svarbu iš pradžių nusistatyti investavimo tikslą ir planą, jie priklauso nuo individualių poreikių ir situacijos. Sudarydamas asmeninį investavimo planą gyventojas turi apibrėžti keletą esminių dalykų – investavimo tikslą, priimtiną riziką, investavimo laikotarpį, investuojamą sumą, papildomas įmokas ateityje ir panašiai.
