Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“ kalbėjo ekonomistas Aleksandras Izgorodinas.
– Infliacija euro zonoje pasiekė 10 proc., tuo metu Lietuvoje fiksuotas skaičius viršijo 22 proc. Ar tokie rodikliai jau turėtų gąsdinti?
– Nerimą kelia tai, kad panašu, jog sparti infliacija iš dalies pradėjo per vartojimą riboti ir Lietuvos ekonomikos augimą. Matome, kad vartojimo apimtys krinta keli mėnesiai iš eilės – pradėjo mažėti net ir maisto pardavimai. Tai reiškia, kad dalis visuomenės įjungė masinį taupymo režimą. Matyt, pagrindinė to priežastis – rekordinė infliacija.
– Ar galima manyti, kad ekonomikos didesnio augimo metų gale iš viso nematysime?
– Deja, bet taip tikriausiai ir bus. Jau dabar de facto turime mažmeninės prekybos sektoriaus recesiją. Paskutiniai pramonės duomenys nebuvo optimistiniai: augimas išlieka, bet jis siekia 3,5 proc. Kai pamatysime rugsėjo ir spalio rodiklius, manau, pramonė taip pat bus minuso sektoriuje.
Manyčiau, kad nuo spalio turėsime recesiją, bet ji kol kas nedidelė, todėl ir didelio ekonomikos kritimo nėra. Reikia suprasti, nuo kokio lygio ekonomika krinta: ji dabar, panaikinus infliaciją, maždaug 8 proc. viršija 2019 m. lygį. Ekonomika tikrai kris, bet fundamentaliai ji lieka labai aukštame lygyje.
– Kuo recesija pakeistų kiekvieno Lietuvos gyventojo kasdienybę?
– Tai pirmiausia paliestų darbo rinką. Taip jau išeina, kad didžiausi darbdaviai Lietuvoje yra pramonė ir mažmeninė prekyba – abu jie turi tam tikrų problemų, abu jie kenčia nuo infliacijos. Jei ilgesnį laiką matysime jų kritimą, be abejo, ateis laikas, kai įmonės pradės mažinti atlyginimus ir darbo vietas. Įmonės visomis išgalėmis stengsis išlaikyti darbuotojus, tačiau jei tai nepadės, kitų metų sausį galime matyti ir darbuotojų skaičiaus kritimą. Bet bent jau kol kas labai didelės dramos neprognozuočiau.
Tiems sektoriams, kurie energetiškai imlūs, bus sunku, bet jų dalis bendrajame vidaus produkte panaši į ES vidurkį – nesame išskirtinė šalis.
– Kokios priežastys lemia, kad Lietuvos infliacijos skaičiai didesni nei kitų euro zonos šalių?
– Pirmiausia – COVID-19. Lietuvos ekonomika labai gerai atlaikė pandemijos išbandymus – turėjome labai stiprią darbo rinką, labai stiprų atlyginimų privačiame sektoriuje augimą. Tai taip pat prisideda prie infliacijos.
Bet svarbiausia priežastis – energetikos sistemos trūkumai: kadangi pasigaminame tik 30 proc. reikiamos elektros, 70 proc. elektros importuojame už absoliučiai nelogišką kainą. Energetikos dedamoji sudaro daugiau nei pusę viso infliacijos prieaugio.
Trečioji priežastis susijusi su Lietuvos antiinfliacine politika. Kitos šalys agresyviau padeda verslui ir vartotojams. Įmonėms sąskaitos už elektrą per metus vidutiniškai padidėjo 7 kartus. Natūralu, kad įmonės kelia ir galutines prekių ir paslaugų kainas.
– Kalbant apie Europos Centrinio Banko (ECB) kovą su infliacija, reikia paminėti, kad šiuo metu per du mėnesius bazinės palūkanų normos pakeltos 125 baziniais punktais. Teigiama, kad tai – dar ne pabaiga. Kaip vertinate tokią kovos priemonę?
– Kaip ekonomistas turėčiau pasakyti, kad man tos priemonės patinka, jos – logiškos. Bet aš visiškai nesutinku su ECB politika, o dar labiau – su ECB vadovų komunikacija. Jie aiškina palūkanų padidinimą tais argumentais, kad mato, jog infliacijos kategorijų skaičius auga, tai reiškia, kad matomas vis spartesnis kainų augimas ne tik energetikos, bet ir kitų prekių ir paslaugų segmente. Tai visiškai logiška: jei euro zonos įmonėms labai sparčiai auga energetikos sąnaudos, savaime aišku, kad jos kelia ir prekių bei paslaugų kainas.
Šita politika, mano nuomone, truputėlį rizikinga. Pavyzdžiui, vartotojų Vokietijoje nuotaikos šiuo metu prasčiausios per visą istoriją. Matome, kad euro zonos vartojimas krinta, pramonė – ant stagnacijos ribos. Tokiu momentu kelti palūkanas argumentuojant, kad vis daugiau segmentų fiksuoja infliaciją, mano galva, šiek tiek prasilenkia su logika.
– Kalbant apie bendrą situaciją, ją lyginant su kitomis ES šalimis: kaip Lietuva atrodo kitų šalių kontekste šioje ekonominėje duobėje?
– Kol kas labai panašiai – atrodome labai panašiai kaip euro zonos vidurkis.
– Ar jau galima sakyti, kad sulaukėme infliacijos piko?
– Ne. Tą parodo paskutinė infliacijos statistika. Paskutiniame Statistikos departamento pranešime dviženklis infliacijos augimas matyti visose kategorijose, išskyrus kelias. Tai labai aiškiai rodo, kad energetikos kainų augimas toliau transformuojasi į kitų prekių ir paslaugų augimą. Spėju, kad iki gruodžio matysime tolesnį infliacijos augimą.
– Vertinant visas aplinkybes: šią žiemą būsime nuožmiai papurtyti?
– Manau, kad būsime vidutiniškai papurtyti. Tikrai tai nebus tik simbolinis sukrėtimas. Jau iki šildymo sezono pradžios matome, kad vartotojų Lietuvoje lūkesčiai tokie pat prasti, kaip ir per pandemijos pradžią. Tai daug pasako: žmonės nerimauja ir dėl ekonomikos situacijos, ir dėl savo finansų, ir dėl infliacijos.
Šildymo sezono pradžia tik dar labiau pablogins kai kurių vartotojų padėtį, tačiau neprognozuočiau dramatinio kritimo, nes, skirtingai nuo pasaulio finansų krizės, kai mūsų ekonomika buvo visiškai nekonkurencinga, nesubalansuota, dabar to tikrai nėra: skirtumas tarp atlyginimų Lietuvoje ir Vakaruose išlieka labai panašus, turime gerą užsienio prekybos perteklių, kas reiškia, kad ekonomika konkurencinga. Nemanau, kad mūsų ekonomika nukris tiek pat, kiek smuko per pasaulio finansų krizę – 15 proc.
Mūsų ekonomika padarė labai didelį progresą: nukentėsime tiek pat, kiek nukentės standartinė euro zonos valstybė, bet tikrai ne daugiau.
– Kiek iš ekonominės perspektyvos kompensacijos gelbėja gyventojus?
– Tikrai gelbėja. Už pagalbą vartotojams Vyriausybę reikėtų pagirti: priemonės aiškios, konkrečios, logiškos. Tačiau pagalba verslui – problema. Paramos verslas vis dar nesulaukia.
Valstybė ir prieš vartotojus, ir prieš verslą turi etinį įsipareigojimą: žmonės ir įmonės moka mokesčius. Tad normalu, kad jie tikisi valstybės pagalbos, kai ateina sunkmetis.
