Pasak pašnekovės, finansinis raštingumas mūsų šalyje vis dar per mažas ir turi būti ypatingos svarbos klausimu visos šalies mastu. Visuomenėje vis daugėjant raginimų investuoti, V. Dičpinigaitienė neprieštarauja tokiam skatinimui, tačiau siūlo gerai pasverti rizikas ir perfrazuoja žinomą posakį: „Devynis kartus pamatuok, dešimtą – investuok!“
– Jūs esate socialinių mokslų daktarė, Lietuvos banko Finansinio raštingumo centro vadovė. Kaip atsiradote finansų srityje?
– Mano profesinė kelionė prasidėjo Vilniaus universitete: iš viso ekonomiką ir finansus studijavau 11 metų, kol pernai įgijau daktaro laipsnį. Studijų metu turėjau įvairų darbinių praktikų, tačiau pirmus rimtus žingsnius savo karjeroje žengiau pradėjusi dirbti itin dinamiškoje turto valdymo bendrovėje.
O Lietuvos banko kolektyvo dalis jau esu beveik 4 metus. Mane ypač žavi šios institucijos misija – kurti vertę visuomenei. Tai ir paskatino mane pagalvoti, kaip galėčiau ir pati savo laiką bei įgytas žinias panaudoti visuomenės labui – tad štai aš Finansinio raštingumo centre, siekianti, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas turėtų daugiau žinių, galimybių suprasti kartais labai kompleksiškai ir sudėtingai pateikiamą informaciją ir sąlygų įgalinti šias žinias priimant svarbius gyvenimo sprendimus. Labai tikiuosi prisidėti prie teigiamo Lietuvos visuomenės finansinio raštingumo lygio pokyčio.
– Ar mes, lietuviai, mokame „dėliotis“ savo finansus? Gal galėtumėte mus palyginti su kitomis tautomis?
– Siekiant įvertinti šalies finansinio raštingumo lygį ir pasilyginti save su kitomis šalimis yra atliekami tyrimai, įprastai – gyventojų apklausos.
2014 m. „The Standard & Poor's Ratings Services“ atliko pasaulinį finansinio raštingumo tyrimą, kuriuo buvo siekiama palyginti daugiau nei 140 šalių: kiek apklaustųjų kiekvienoje šalyje gali būti laikomi finansiškai raštingais. Tyrimas atskleidė, kad šiame tyrime lyderiavo šiaurės Europos šalys: Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje daugiau nei po 70 proc. suaugusiųjų buvo galima laikyti finansiškai raštingais. Deja, Lietuvos rezultatas buvo panašesnis į viso pasaulio vidurkį (kuris siekė 33 proc.): Lietuvoje finansiškai raštingais buvo galima laikyti tik 39 proc. gyventojų.
2015 m. finansinio raštingumo tyrimą atliko ir EBPO Tarptautinio finansinio švietimo tinklas (angl. OECD/INFE). Tyrime dalyvavo 30 šalių, iš kurių Lietuva buvo 11 vietoje (dalyvavusių EBPO šalių vidurkis siekė 13,7 balo, o Lietuvos – 13,5 balo). Geriausius rezultatus parodė Prancūzijos (14,9 balo), Suomijos (14,8 balo) bei Norvegijos (14,6 balo) gyventojai, tuo tarpu prasčiausiai atrodė Lenkijos (11,6 balo) bei Baltarusijos (11,7 balo) gyventojai. Pridėčiau, kad OECD šias metais iniciavo dar vieną finansinio raštingumo tyrimą, kuriame planuoja sudalyvauti ir Lietuva. Tad bus iš ties įdomu pasilyginti rezultatus su senesnių metų tyrimais.
Žinoma, gaila, kad Lietuvoje šie pasaulinio lygio tyrimai nebuvo atliekami periodiškai ilgesnį laikotarpį, kad remiantis jais būtų galima įvertinti vykstančius finansinio raštingumo lygio pokyčius mūsų šalyje ir pasilyginti su kitomis šalimis.
O kalbant konkrečiai apie mūsų visuomenę, tai Lietuvos bankų asociacijos (LBA) atlikti tyrimai, vykdyti 2019 ir 2021 m., atskleidė, kad finansinio raštingumo lygis Lietuvoje pastaraisiais metais beveik nepakito: iš 100 balų atitinkamais metais pasiekėme tik 43 ir 45 balus.
Tai apibendrinant, kadangi Lietuva vis dar neaplenkia tiriamų Europos ar EPBO šalių vidurkių, o ir pats finansinio raštingumo lygis kinta neženkliai, galima padaryti išvadą, kad finansinis raštingumas mūsų šalyje vis dar per mažas ir turi išlikti ypatingos svarbos klausimu visos šalies mastu.
– Kaip vertintumėte finansinį raštingumą mokyklose? Ar tam skiriamas pakankamas dėmesys? Ką daryti, kad būtų labiau lavinamas vaikų finansinis raštingumas?
– Kalbant apie vaikų finansinį raštingumą norėčiau paminėti pasaulyje plačiausiai žinomą EBPO PISA 15-mečių tyrimą, kuriame Lietuva dalyvavo du kartus: 2015 ir 2018 m. Nepaisant to, kad tarp šių dviejų tyrimų Lietuvos rezultato pagerėjimas buvo didžiausias lyginant su kitomis tiriamomis šalimis, abu kartus Lietuva atsiliko nuo tirtų EBPO šalių vidurkio: 2015 m. Lietuva surinko 449 balus (EBPO šalių vidurkis siekė 489), o 2018 m. – 498 balus (EBPO šalių vidurkis – 505 balai).
Tai be abejonės tik dar kartą patvirtina, kad mokyklose dėmesys finansiniam raštingumui vis dar yra skiriamas per mažas. Ir nors Pasaulio ekonomikos forumas jau seniai finansinį raštingumą priskiria prie bazinių raštingumo gebėjimų, tokių kaip skaitymas ar rašymas, mums dar šio požiūrio tikrai trūksta.
Taigi neabejotinai turime tobulinti mokymo programas, kad įvairūs finansinio raštingumo ir ekonomikos klausimai būtų integruojami nuo pat pradinių klasių į įvairus mokymo dalykus, tačiau itin didelį dėmesį reiktų skirti ir pedagogams. Labai džiaugiuosi, kad vis atsiranda iniciatyvų, kurios ugdo pedagogų žinias finansinio raštingumo srityje, pavyzdžiui, KTU drauge su Lietuvos banku, Lietuvos Junior Achievement, „Sodra“, Užimtumo tarnyba ir Valstybine mokesčių inspekcija organizuojama iniciatyva „Finansinio raštingumo ugdymo pagrindai“, globojama Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Tai gražus partnerystės pavyzdys, kai skirtingos institucijos bendradarbiauja siekdamos bendro tikslo.
Tačiau labai svarbu tokias ir panašias iniciatyvas finansinio raštingumo didinimo klausimais koordinuoti šalies mastu, kad tai būtų nuoseklus ir ilgalaikis procesas, padėsiantis kurti teigiamą pokytį visuomenėje.
– Šiuo metu dažnai girdime apie investavimą, kad tai daryti būtina, tačiau kaip pradėti investuoti neturint ar turint tik minimaliai lėšų investicijoms?
– Prieš pradedant svarstyti apie investavimą, norėčiau paminėti kelias labai svarbias asmeninių finansų valdymo taisykles.
Kiekvienam gyventojui, priklausomai nuo jo finansinės padėties, pirmiausia siūloma įvairiems nenumatytiems atvejams, sukaupti atsargų sumą, siekiančią maždaug 3–12 mėnesių asmens gaunamų pajamų dydį. Ši suma skirta tam, kad padėtų netekus darbo, reikšmingai išaugus išlaidoms ar kitais sunkiais gyvenimo atvejais. Taigi, jei gyventojas dar neturi tokios sumos, pirmiausia nuosekliai atsidedant po dalį gautų pajamų ją turėtų sukaupti. Ši suma turėtų būti greitai pasiekiama finansinio saugumo pagalvė, t. y. laikoma einamojoje sąskaitoje ar taupomajame indėlyje, o ne investuojama.
Be kita ko, dar reikėtų pagalvoti apie turto, gyvybės ar sveikatos draudimą, ypač jei šeima turi didelių finansinių įsipareigojimų, kaip būsto paskola. Atsitikus nelaimei draudimas padėtų apmokėti susidariusias išlaidas. Taip pat, reikėtų pagalvoti ir apie ilgalaikius tikslus, kaip pensija ar vaikų mokslai. Šiuo atveju tinkami tokie produktai kaip pensijų fondai ar pan.
O jei jau po visų šių žingsnių asmuo dar turi bent po keliasdešimt laisvų eurų per mėnesį – tuomet galima pradėti ieškoti papildomų galimybių investuoti ir taip kaupti savo turtą.
– Raginama investuoti, tačiau pamirštamos investavimo rizikos. Kokios jos gali būti ir kaip jų išvengti ar bent jau minimizuoti?
– Reikėtų nepamiršti, kad absoliučiai visos investicijos turi joms būdingas rizikas, tad svarbu atidžiai įsiskaityti pasirašomų sutarčių sąlygas ir įsivertinti galimybes prisiimti nuostolius (ar netgi prarasti investuotas lėšas).
Todėl labai noriu pabrėžti, kad prieš investuojant ar renkantis finansinį produktą – skirkite laiko mokymuisi ir įgykite tam reikalingų žinių. Siekiant minimizuoti priimamas rizikas, pirmiausia turime jas suprasti ir mokėti įvertinti. Taip pat svarbu rasti laiko pasidomėti įvairiomis investavimo galimybėmis, įsivertinti, kokios priemonės jums priimtinos ir jokiu būdu nerekomenduojama investuoti į kompleksiškus ar neaiškius produktus. Taip pat vienas iš svarbesnių patarimų – diversifikuoti turimas investicijas, t. y. paskirstyti jas į skirtingus produktus.
– Dar vienas pamirštamas, tačiau svarbus aspektas investuojant, tai sukčiai ir jų sukčiavimo schemos. Ar ši problema aktuali tik Lietuvoje, ar visame pasaulyje? Kaip atpažinti sukčiavimo schemas ir jų išvengti?
– Sukčiavimas iš ties yra opi problema tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Remiantis LBA duomenimis, sukčiai iš gyventojų 2021 m. išviliojo 10,2 mln. eurų, o per 2022 m. I ketv. – 2,1 mln. eurų.
Kalbant konkrečiai apie investicinį sukčiavimą, tai ypač pastaruoju metu, esant aukštai infliacijai, gyventojų nerimas, jog santaupos nuvertės bei noras rasti kuo aukštesnę grąžą duodančių investicijų, atveria daugiau galimybių ir sukčiams.
Todėl pagrindiniai patarimai gyventojams būtų: prieš investavimui renkantis finansų instituciją – patikrinkite, ar ji prižiūrima Lietuvos banko. Taip pat reiktų atminti, kad sukčiai dažnai siūlo itin didelę, netgi nerealią grąžą, apgaulėms naudoja sukurtas visuomenėje žinomų žmonių netikras sėkmės istorijas, neretai reklamuoja ir kripto turtą, taip pat įprastai stengiasi žmogų spausti greitai priimti sprendimą.
Tad labai svarbu nuolat išlikti budriems, investavimo sprendimų nepriimti greitai, o apgalvoti ir skirti laiko išanalizuoti gautą pasiūlymą, ir, žinoma, tikrinti gaunamą informaciją oficialiuose šaltiniuose.
– Šių metų spalio 27 d. vyks didžiausios finansinio raštingumo konferencijos Lietuvoje „Financial Freedom Forum“ renginys, kurio globėjas – „Lietuvos bankas“. Kokį pranešimą jame skaitysite, kokia bus jo tema?
– Pastaruoju metu pastebiu ypač daug paskatinimo gyventojus investuoti, žiniasklaidoje gausu patarimų, kaip ir kur tą galima padaryti bei neretai pabrėžiama, kad tai nėra taip sudėtinga. Visa tai yra puiku, tačiau greta šių paskatinimų labai svarbu išlaikyti tinkamą balansą: kuomet būsimo uždarbio grąžos lūkesčius atsvertų aiškus supratimas apie galimas patirti rizikas, ir poreikį skirti tam laiko: mokytis ir tuo domėtis.
Tad pagalvojau, kad šioje situacijoje labai tiktų viena gerai žinoma patarlė, kurią ir pritaikiau savo pranešimo pavadinime: „Devynis kartus pamatuok, dešimtą – investuok!“. Pranešime kalbėsiu apie tai, kad finansinius sprendimus reikia priimti ramiai, apgalvojant, skiriant laiko pasidomėti ir įgyti tam reikalingų žinių, gautą informaciją tikrinti, kad išvengti sukčių atakų ir nuosekliai, po žingsnį judėti savo finansinės gerovės link.
