Pasak jo, neivestuojami pinigai yra tarytum karštos bulvės, kurių ilgai išturėti negalime. Taigi, taupyti, tai – tolygu sąmoningai pasirinkti prarasti pinigus. O prie to, kad neinvestuojamų pinigų vertė po truputį tirptų taip pat prisideda bankai ir pati valstybė.
– Esate žinomas verslininkas, investuotojas. Kaip vis tik atsiradote verslo srityje?
– Universiteto laikais pradėjau verslauti plačiąja prasme. Verslavimu vadinu bandymą užsidirbti savo pastangomis, o ne dirbant samdomą darbą (nežinau – gerai ar blogai, bet niekada gyvenime samdomo darbo ir neteko dirbti). Iš pradžių moksleiviams vedžiau individualias anglų kalbos pamokas.
Anuomet rinka buvo palanki – Lietuva stojo į Europos Sąjungą, todėl geros anglų kalbos žinios tapo itin aktualios. Vėliau po truputį nukrypau link informacinių technologijų sferos. Keletą metų tai buvo pusiau darbas, pusiau hobis, kol galiausiai supratau, kad čia galima uždirbti daugiau nei iš anglų kalbos pamokų.
Po to atėjo mobilioji banga. Taip jau susiklostė, kad teko sukurti nemažai mobiliųjų telefonų aplikacijų. Galiausiai pasukau į investavimą, kiek pasyvesnę veiklą nei anksčiau turėtas.
– Jau užsiminėte apie investavimą. Kodėl investavimas yra svarbus ir kokia investavimo prasmė?
– Norėčiau pakeisti mūsų žodynui įprastą žodį taupymas. Man tai nuo vaikystės buvo kaip vertybė, kaip dažnai tekdavo girdėti – neišleisk, sutaupyk, atidėk... Tačiau taupyme nėra labai svarbaus elemento, tai – uždirbimo iš pinigų. Taupymas yra tiesiog jų atidėjimas.
Pakankamai vėlai supratau, kad taupomi ir nenaudojami pinigai tiesiog sudega, ir tuo pasirūpina tiek komercinis sektorius (t. y. bankas), tiek – valstybė. Per infliaciją valstybė po truputėlį (o kartais ir ne tik) pasirūpina tuo, kad nenaudojamų pinigų vertė tirptų.
Neinvestavimas arba netaupymas yra tiesiog pinigų praradimas. Jeigu anksčiau tai buvo priemonė apsaugoti pinigus, tai šiais laikais ir ypatingai pastaraisiais metais akivaizdžiai susiduriame su situacija, kuri spaudžia arba kažką daryti su pinigais, arba būti pasirengus dalį jų prarasti.
– Dažnas norėtų investuoti, labai dažnai girdime, kad nėra laisvų lėšų, kad nėra iš ko. Koks jūsų būtų patarimas tiems, kurie sako turintys minimaliai lėšų investicijoms?
– (juokiasi) Noriu pirkti mašiną, bet neturiu pinigų – ką daryti? Sunku ką nors patarti. Bet mano manymu, reikėtų bent trečdalį pajamų reguliariai investuoti, nepriklausomai nuo to, ar uždirbi 100 Eur, ar 1 000 000 Eur.
– Pasidalinkite prognozėmis, kokios verslo nišos artimiausiu metu išaugs, išpopuliarės, o kurios sumenks?
– Įdomu tai, kad nors kalbama apie finansinę ir energetinę krizę, būtent šios pramonės šakos šiuo metu uždirba daugiausiai. Man kaip eiliniam piliečiui kyla klausimas – jeigu šiuose sektoriuose krizė, kodėl už juos atsakingi asmenys uždirba daugiausiai? Tai yra visiškas paradoksas.
Palikus emocijas nuošaly, galima pažymėti, kad nepaisant infliacijos, recesijos ir kt. minėti sektoriai uždirba daugiau nei bet kada anksčiau. Tuo tarpu kitos pramonės šakos dėl recesijos šiuo metu patiria nuosmukį. Tiesa, į pastarąjį aš labiau žvelgiu kaip į galimybę, jei tik... turi laisvų pinigų. Reikia pripažinti, kas skolintis šiais laikais tampa brangu.
– Šių metų spalio 27 d. vyks finansinio raštingumo konferencija „Financial Freedom Forum“, renginys, kurio globėjas Lietuvos bankas. Jame skaitysite pranešimą. Apie ką bus pranešimas, kokia bus jo tema?
– Pusė pranešimo bus – bazinės tiesos. Kalbėti apie tai, apie ką garsiai nekalba valstybė, laikau pakankamai svarbia misija. Reikia pripažinti, kad daug ir žiniasklaidos priemonių sąmoningai pasirenka nepublikuoti nepatogių vyriausybei žinių.
Taigi, kalbėsiu apie tai, kas vyksta, kodėl taip vyksta, kodėl neinvestuojami pinigai yra tarytum karštos bulvės, jų ilgai išturėti rankose negalime. Taip pat atsižvelgsiu į dramatiškai besikeičiančio pasaulio foną. Pastaruoju metu atsiradus aktualioms temoms pasirenku iškart nekomentuoti, išlaukti bent iki vakaro – situacija labai greitai keičiasi.
– Viena iš jūsų pranešimo temos potemių yra „Pinigai dabar vs. rytoj“. Papasakokite plačiau, apie ką ji?
– Tai nurodo į klasikinį finansų klausimą: išleisti pinigus, investuoti ar pasiskolinti? Būtent rinkos konjunktūra, įvertinus kitas aplinkybes, daro įtaką mano sprendimams. Pavyzdžiui, kad ir sprendžiant klausimą – ar man geriau įsigyti namą dabar, ar po 5 metų? Ar geriau kažkiek susispausti ir investuoti (nes po metų galimai atgausiu dvigubai daugiau), o gal atvirkščiai – man neįdomu, kas bus rytoj? Juk žmogus turi polinkį norėti visko čia ir dabar.
Taigi, sprendimas asmeniniame lygmenyje – kiek išlaidauti, kiek investuoti, o kiek pasiskolinti yra pakankamai bazinis sprendimas, kurį vienaip ar kitaip turėtų daryti kiekvienas žmogus. Kai panašius sprendimus pradeda priimti didesnė žmonių grupė – šalis arba regionas – tokie sprendimai daro įtaką makroekonomikai.
Pavyzdžiui, baimindamiesi karo ar kitų reiškinių, žmonės atitinkamai pasirenka labiau taupyti, stabdyti investicijas, grynuosius pinigus laikyti su savimi. Tai veda prie aukštų turbulencijų finansų pasaulyje ir didelių pokyčių. Tuo tarpu laikotarpiu, kai grėsmė nekyla, o lėšų yra perteklius, žmonės yra linkę atsipalaiduoti ir investuoti. Priklausomai nuo priimtų sprendimų asmuo gyvenime gali susikurti dvigubai daugiau arba dvigubai mažiau gerovės.–
