– Ką matote reikalinga keisti pensijų kaupimo tvarkoje?
– Esmines jų dalis, kurios neatitinka nei žmonių lūkesčių, nei poreikių, nei žmogaus teisių principo: privalomasis įtraukimas trikdo daugybę žmonių, kai į pensijų kaupimą jie įtraukiami net nežinant, ir galimybė palikti pensijų fondą, jei matai, kad dalyvavimas jame nėra prasmingas arba yra kitų efektyvesnių investavimo instrumentų.
Tokius dalykus reikia pakeisti, sutvarkyti ir palikti kaupimą II pensijų pakopoje kaip pasirenkamą dalyką, dėl kurio pensijų fondų administratoriai turėtų pakovoti, įrodyti žmonėms, kad tai naudinga ir prasminga. O tai, kas yra dabar, aš vadinu modernia finansine vergove.
– Kas pasikeistų į gera, pakeitus tvarką?
– Žmogus turėtų galimybę savo sukauptas lėšas naudoti visame taupymo instrumentų spektre. Nepaisant to, kad tai vadinasi pensijų kaupimas, tai yra investavimas su visa iš to išplaukiančia rizika ir tam tikra prasme privatus taupymas. O jo alternatyvų turime ne vieną: investicijos į nekilnojamąjį turtą, į savo sveikatą, darbinę kvalifikaciją, gerbūvio pagerinimą. Kai matome kylančias būsto paskolų palūkanas, galbūt paskolos bankams didesnės dalies grąžinimui išvengiant didelių kaštų ateityje – tai irgi tam tikras taupymo mechanizmas.
Žmonės įgautų didesnę galimybę disponuoti savo sukauptomis lėšomis ir apginti savo interesus geriau, nei šiuo metu tai daro II pakopos pensijų kaupimo fondai.
– Kuo pagrįsta dabartinė tvarka? Turėtų būti argumentų, kodėl negalima iš jos pasitraukti panorus.
– Tie argumentai iš esmės – tai pastaruosius 20 m. galiojęs įsitikinimas, kad viskas visada augs. Akcijos ir investicijos visada savyje turėjo rizikas. Pensija ateina, o akcijų rinkos prie jų nesiderina. Būna labai apmaudu, kai ciklai prašauna ir tenka išeiti į pensiją su nuvertėjusiomis lėšomis.
Kitas dalykas – iliuzija, kad šis kaupimas gali ženkliai papildyti daugumos žmonių pajamas senatvėje. Prisiminkime 10 metų senumo rinkodaros triukus, kuriuos taikė pensijų kaupimo fondai: jie aiškino, kad tuoj pasieksime Vokietijos pensijų lygį. Tarsi tą turėtų išspręsti pensijų fondai. Tačiau pamiršo pasakyti, kad ir Vokietijoje, ir Lietuvoje 85–90 proc. pajamų sudaro valstybės garantuojama pensija. Skirtumas tik toks, kad Vokietija stipresnė ekonomiškai, todėl tos pensijos didesnės, lyginant su turėtais atlyginimais.
Tai – politinės mados, kurios jau keičiasi. Estijoje buvo priimti sprendimai, leidžiantys palikti pensijų fondus. Lietuvoje riedame iš inercijos mūsų aklu tikėjimu rinka ir nuolat augančiomis akcijų rinkomis.
– Kiek galimas netaupymas paverčia žmogų pažeidžiamesniu?
– Kalbant apie namų ūkio pažeidžiamumą, turėtume vertinti kompleksiškai šalies socialinės, fiskalinės politikos instrumentus.
Kalbant būtent apie pensijų fondų gebėjimą ženkliai pagerinti pajamų lygį senatvėje, galime pažiūrėti į statistiką: iš pensijų anuitetų išmokų statistikos matome, kad prie „Sodros“ pensijos iš pensijų fondų papildomai išmokama iki 20–30 eurų. Tokios išmokos vyrauja. Tai tikrai nėra tai, kas galėtų išgelbėti ar sužlugdyti tiek asmenį, tiek namų ūkį, tačiau žmones erzina, kad jie be jų žinios įtraukiami į sistemą, o dar blogiau, kad jie iš jos neišleidžiami.
– Kokių pagyrimų ir pastabų turėtumėte pensijų sistemai Lietuvoje?
– Per visą šį laikotarpį, kai pas mus atsirado pensijų fondai, buvo padarytas vienas geras darbas: galų gale didinamas žmonių finansinis raštingumas ir edukacija, kad taupyti, investuoti skaidant senatvės skurdo riziką verta. Tą reikia daryti, tačiau sprendimai turi būti pasverti, individualūs ir sąmoningi, o ne pritaikyti visiems automatiškai.
Bet kaip tai realizuota – per prievartą, per žmogaus pasirinkimo eliminavimą – blogai. Todėl galiu sakyti, kad sistema turi teisę egzistuoti su aiškiomis korekcijomis: atšaukiant tuos du ydingus principus: automatinį įtraukimą ir uždraustą galimybę pasitraukti.
– Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Justas Džiugelis pristatė informaciją, kad iki 2045 m. Lietuvoje gali likti tik 2 mln. gyventojų. Kaip tokio masto visuomenės senėjimui reikėtų pasiruošti?
– Tam ruoštis turi visa visuomenė. Naštą, kai žmonėms jaunesniame ar vyresniame amžiuje reikia pagalbos, turi nešti visa visuomenė. Mokestinė našta turės būti perskirstyta, tačiau šiame kontekste privatūs pensijų fondai išgelbės vienetus – tuos, kurių pajamos didelės ir kurie gali atidėti dalį pajamų įvairiems taupymo instrumentams, ne tik II pensijų pakopai.
Tuo tarpu mūsų visų, uždirbančiųjų vidutiniškai, viltis ir garantija – solidarumas ir socialinis draudimas bei sistema, kuri grindžiama solidarumu ir perskirstymu per „Sodros“ biudžetą. Čia – vienintelė garantija, kurią gali gauti ir kurios gali tikėtis visi Lietuvos piliečiai.
Privatus kaupimas gelbės vienetus, bet šiandien jis remiamas visų mokesčių mokėtojų pinigais. Šiais metais iš biudžeto tam bus pervesta dar beveik 230 mln. eurų. Tai – milžiniškos sumos, kurios neduoda jokios garantijos dėl senatvės pajamų.
– Ar reikalingi struktūriniai pokyčiai, turint omenyje, kad dirbančiųjų skaičius drastiškai sumažės?
– Be abejo. Pirma, pasirinkimų yra. Arba visuomenės nariai turės ilgiau dirbti – tokiu atveju turėtų itin susirūpinti žmonių gyvenimo kokybe ir jų sveikatos būkle. Jei norime ilgiau dirbti, tam reikia turėti jėgų. Antras pasirinkimas – imigracijos didinimas, kai dozuotai įsileisime aukštos kvalifikacijos norinčius dirbti, galinčius pritapti asmenis.
Daugiau sidabrinių kulkų nėra.
