Ko trūksta iki skandinaviškų pensijų?
Tarsi autoritetas susirūpinusiems pensija lietuviams yra Švedija – ten pensijos siekia apie 70 proc. buvusio atlyginimo. Taip yra dėl to, kad papildomai prie švedų pensijų prisideda ir jų darbdaviai.
Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka portalui lrytas.lt papasakojo, kad švediška pensija susideda iš dviejų dalių. Viena primena lietuviškąją „Sodrą“.
„Bet ten yra tariamos sąskaitos, skaičiuojama, lyg tie pinigai žmogui pačiam kauptųsi, tik skaičiuojamos palūkanos. O pas mus, kai žmogus kaupia įmokas, skaičiuojama, kiek jis sukaupia taškų“, – aiškino R.Lazutka.
Antroji švediškos pensijos dalis – vadinamoji profesinė pensija. Darbdaviai dažniausiai pasirašo sutartis su profesinėmis sąjungomis ir remdamiesi jomis, papildomai kaupia savo darbuotojų pensijoms. Kol pinigai kaupiami, jie lieka įmonės sąskaitoje – ji gali juos investuoti ar pan.
„Tos profesinės pensijos yra kolektyvinio dalyvavimo pagal darbo vietą – arba įmonės, arba tam tikros šakos, pavyzdžiui, akademikų, slaugių, miško pramonės darbuotojų. Dažnai profesinės sąjungos ir darbdaviai apsijungia, pasirašo kolektyvines sutartis. Kiekvienas atskiras žmogus nei renkasi, nei labai domisi, nes supranta, kad yra atstovaujamas profesinių sąjungų“, – tikino R.Lazutka.
Tokio modelio atsiradimą lėmė gan ilga istorija.
„Pradžioje, kai tik atsirado profesinės pensijos, darbdaviai bandė rūpintis savo darbuotojais, bet, aišku, turėjo ir savo interesus, o ne iš altruizmo – norėjo, kad darbuotojai būtų lojalūs, kad neišeitų. Jie padidindavo atlyginimą, bet sakydavo, kad tą padidinimą atiduos, kai žmogus išeis į pensiją. Bet, aišku, tokią sistemą taikė tik reikalingiausiems darbuotojams, kurie labiausiai kvalifikuoti – ne bet kuriems“, – šnekėjo profesorius.
Mažai kvalifikuoti ar nekvalifikuoti darbuotojai į tokią sistemą buvo neįtraukiami.
„Tuomet buvo stiprus profsąjungų sukilimas, jie pareikalavo, kad būtų įtraukti visi darbuotojai, nes jie tą laikė diskriminacija, kad darbdaviai apsaugo tik aristokratiją, o kitų – ne.
Be to, jei vieni darbdaviai įsteigia fondus, finansuoja, o kiti – ne, tada konkurencija ne visai sąžininga, nes tas, kuris nefinansuoja, išleidžia mažiau pinigų ir gali prekes pardavinėti pigiau. Kad to nebūtų, verslo organizacijos pareikalavo, kad fondus steigtų visi“, – kalbėjo pašnekovas.
Tad reikalavimai didėjo tiek iš profsąjungų, tiek iš pačių darbdavių pusės. Valdžioje buvę socialdemokratai pokyčiams pritarė ir naujas modelis buvo priimtas įstatymu.
Tokios profesinės pensijos paplitusios ir kitur, pavyzdžiui, anglosaksų šalyse: Didžiojoje Britanijoje, JAV, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. Šiose šalyse socialinio draudimo pensijos yra labai kuklios, tad vien tik iš valstybinės pensijos pragyventi būtų per sunku.
Panašios sutartys gali būti pasirašomos ir Lietuvoje. 2006 metais buvo priimtas nuo Danijos nukopijuotas profesinių pensijų įstatymas, tiesa, pagal jį, darbdavio kaupiami pinigai keliauja už įmonės ribų – į antrąją arba trečiąją pensijų pakopą, valdomą pensijų fondų.
„Pas mus antrąją pakopą lygina su švedų pensijomis. Tik Skandinavijoje, anglosaksų šalyse pensijų fondų valdytojai nėra pelno siekiančios organizacijos, o pas mus – siekiančios pelno“, – pabrėžė R.Lazutka.
Vis dėlto Lietuvoje nėra labai populiaru, kad darbdaviai tokį kelią pasirinktų ir papildomai prisidėtų prie darbuotojų pensijų. R.Lazutka spėjo, kad tą gali lemti kitokia kultūra ir šalies istorija.
„Vakarų šalyse buvo atitinkama istorija, buvo visai kiti laikai, buvo įprasta, kad darbuotojai buvo ne tokie mobilūs, o ir įmonės būdavo gerokai stabilesnės, žmonės darbų nekeisdavo, vienoje įmonėje pradirbdavo visą gyvenimą.
O šiais laikais darbuotojai labai dažnai keičia darbus – kas keleri metai. Nebėra tokio prisirišimo tarp darbdavio ir darbuotojo. Jei darbdavys nori paskatinti darbuotoją, tam yra kitos priemonės, kurios duoda tą naudą greitai: galima padidinti algą, duoti tarnybinį automobilį. Tiesiog kiti laikai“, – manė profesorius.
Kritikuoja lietuvišką įstatymą
Portalas lrytas.lt pasidomėjo ir pačių darbdavių nuomone – kodėl lietuviai taip retai gali tikėtis gauti papildomų pinigų pensijai iš savo darbdavio?
Darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas sakė, kad esmė pačiame nepatraukliame lietuviškame profesinių pensijų įstatyme.
„Lietuvoje darbdavių pinigai iškeliauja į pensijų fondus ir tampa nekontroliuojami, tada sunku užtikrinti, kaip tie pensijų fondai investuoja. Skandinavų šalyse esantis profesinių pensijų modelis yra kitoks: darbdavių ir darbuotojų organizacijos pačios prižiūri tuos pinigus. Jie gali būti investuojami ir į pačios bendrovės plėtrą, tada visi puikiai žino, kad darbuotojai turi ateitį. Pinigai neiškeliauja už konkrečios įmonės ribų“, – aiškino D.Arlauskas.
Jis pridūrė, kad tokia sistema Lietuvoje nepasitiki nei darbdaviai, nei patys darbuotojai.
„Darbdaviai tuos pinigus atiduoda trečiam pinigų valdytojui. O kur garantija, kad pinigai sugrįš darbuotojams? Kas bus po 20–30 metų? Kai darbdavys investuoja į antrąją ar trečiąją pensijų pakopą, pinigai išeina. Verslas nenori investuoti ten, kur nekontroliuoja situacijos. O ir nėra jokių garantijų, kad tai įvertins ir darbuotojai. O darbuotojai nevertina, nes jie ta sistema nepasitiki“, – šnekėjo D.Arlauskas.
Tad, jo nuomone, nuo Danijos nukopijuotas modelis Lietuvai tiesiog netinka.
„O keisti jį nėra politinės valios, nes pensijų fondų lobistai yra stipresni už tuos, kurie palaikytų skandinavišką modelį“, – pridūrė pašnekovas.
Jei būtų pakeistas lietuviškas įstatymas, jei jis primintų labiau švedišką modelį, tada darbdaviai esą noriai prisidėtų prie darbuotojų pensijų.
„Profesinių pensijų modelis užtikrina lojalumą, tada darbuotojas labiau pririšamas prie įmonės ir labiau tiki įmonės ateitimi“, – vertino Darbdavių konfederacijos prezidentas.
Didesnės pensijos nenori patys darbuotojai
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius portalui aiškino situaciją matantis visiškai kitaip. Pasak jo, nors prisidėti prie darbuotojo pensijos Lietuvoje nėra masinis reiškinys, bet kuo toliau, tuo daugiau darbdavių, bent jau pramonės srityje, renkasi tokią motyvacijos formą.
„Galbūt klausimas yra pačių įmonių dydyje. Vidutinės, stambesnės įmonės bando išlaikyti dalį savo darbuotojų tam, kad jie neitų kitur, tad prisideda ir prie pensijų. Bent jau įmonėse, kurioms atstovauja Lietuvos pramonininkų konfederacija, tai labai populiaru“, – tikino V.Janulevičius.
Pasak jo, didžiausia problema čia yra ne darbdavių, o pačių darbuotojų nenoras – pastarieji nori pinigų čia ir dabar, o ne tuomet, kai ateis pensija.
„Tokios ilgalaikės motyvavimo priemonės įdomesnės darbdaviui, kad sistemingai, naudojant mokestinę sistemą, darbuotojai būtų paskatinti atsidėti ateičiai, o darbdavys sutaupytų ir įmonės resursų bei išlaikytų darbuotoją.
Dažnai darbuotojai, jei jiems pasiūloma, sako: mums nereikia jokių pensijų, mums reikia didesnių pinigų dabar. 85 proc. žmonių gamybiniame sektoriuje atsakymas būna būtent toks. Jie net nenori jokių išvykų įmonės sąskaita, o nori didesnių atlyginimų – šiandien, čia ir dabar“, – atskleidė Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.
Anot pašnekovo, čia kaltas darbuotojų švietimo trūkumas.
„Žmonės nesupranta, kodėl jiems tai reikalinga, jie gyvena šiandien diena – aišku, ne iš gero gyvenimo, bet pinigų trūksta visada. Manau, kad švietimas paskatintų suprasti, kad tai yra naudinga tiek įmonei, tiek žmogui“, – dėstė V.Janulevičius.
