– Finansų ministerijos pasiūlyta reforma sulaukė nemažai kritikos iš įvairių Seimo narių. Daugeliui partijų, panašu, ji nepatinka. O kaip siūlomą reformą vertina prezidentas?
– Prezidentui teisingumo principą atitinkanti mokesčių sistema yra labai svarbi sudedamoji gerovės valstybės dalis. Todėl prezidentas nuo pat kadencijos pradžios teikė savo mokestinius siūlymus, siekdamas mokesčių sistemoje daugiau teisingumo, mažiau socialinės atskirties, daugiau paskatų ekonomikos augimui. Šalies vadovo nuomone, efektyviausia tobulinti mokesčių sistemą ne keičiant pavienes jos dalis, o tai darant kompleksiškai.
Šių metų kovą Finansų ministerija pirmąkart per daugelį metų pateikė ne pavienius, o išties labai kompleksinius mokestinius siūlymus, kuriuos galima pavadinti tam tikru nefragmentuotu mokesčių reformos juodraščiu. Vis dėlto šiuose siūlymuose yra trūkumų, juos reikia koreguoti ir stipriai tobulinti. Juodraštį ištaisius bus galima produktyviai tęsti diskusijas Seime.
– Kokius siūlomos mokesčių reformos privalumus įžvelgiate?
– Gyvendami itin didelio ekonominio neapibrėžtumo aplinkoje, pirmiausia turime galvoti, kaip paskatinti šalies ekonomikos dalyvius dirbti produktyviau ir gauti daugiau pajamų. Kuo verslai ir žmonės uždirbs daugiau, tuo didesnį pinigine išraiška viešąjį biudžetą turėsime mūsų piliečių gerovei grįsti. Dėl to ypač svarbios yra pelno mokesčio paskatos investicijoms į technologinį atsinaujinimą, dėl kurių susitarėme dar žiemą Prezidentūroje, jos yra mokesčių pakete. Prezidentas mato naudingas priemones smulkiajam verslui, kurio vaidmuo ypač svarbus ekonomikoje.
Sena žinoma problema didelių pajamų rėžyje Lietuvoje yra mokestinis arbitražas, kai progresiniai gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifai priklauso nuo veiklos formos, o ne nuo pajamų dydžio. Pagaliau Finansų ministerija iškristalizavo konkretų siūlymą, didinantį pajamų apmokestinimo progresyvumą, taikytiną pakankamai aukštoms pajamoms.
Prezidento nuomone, progresinių GPM tarifų suvienodinimas ir subendrinimas visoms aukštoms pajamoms (virš 60 vidutinio darbo užmokesčio (VDU), t. y. apie 114 tūkst. eurų per metus), nepaisant, ar tai darbo santykiai, savarankiškos veiklos pajamos, pajamos iš kapitalo prieaugio ar kitos pajamos, yra reikšmingas žingsnis į priekį kovojant su mokestiniu arbitražu ir pasiekiant daugiau mokestinio teisingumo.
– O kokius galėtumėte įvardyti trūkumus?
– Susidaro vaizdas, kad, pasirinkus teisingą kryptį, vis dėlto buvo paklysta, nueita netikru keliu. Tai pasakytina, kai vertiname, kaip Finansų ministerija siūlo apmokestinti individualiai dirbančius asmenis. Vienu metu siūloma didinti standartinį GPM tarifą besiverčiantiems individualia veikla (nuo 15 iki 20 proc.), per kelias pozicijas sumažinti leidžiamus atskaitymus ir tuo pat metu siūloma didinti socialinio draudimo įmokas – visa tai panašu į klastingą stiprų smūgį iš nugaros tiems individualiai dirbantiems, kurių turtuoliais niekaip negalime pavadinti.
Jie yra mūsų vidurinioji klasė arba net mažesnes pajamas gaunantys asmenys. Juk nesudėtinga suprasti – neapmokestinamosios pajamos skirtos mažiau uždirbantiems, standartinis tarifas – viduriniajai klasei, o progresiniai tarifai – turtingesniajai visuomenės daliai. Didinti mokesčius mažiau uždirbantiems ir viduriniajai klasei yra nepateisinama iš principo, nekalbant jau apie siūlymą tai daryti tokiu sudėtingu ekonominiu periodu.
Todėl reikėtų apsispręsti – jeigu norima suteikti daugiau socialinių garantijų individualią veiklą pasirinkusiems žmonėms, tai tikrai svarstytina ir diskutuotina. Galbūt tam tikri buhalteriniai sąnaudų pripažinimo tobulinimo pakeitimai taip pat yra racionalūs, tačiau ne visa pasiūlyta apimtimi. Svarbu numatyti protingus prisitaikymo laikotarpius, ne per staigius esamoje ekonominėje aplinkoje.
Tačiau didinti standartinį individualios veiklos apmokestinimą nuo 15 iki 20 proc. yra neteisinga. Turime suprasti, kad individualiai dirbančiojo padėtis susijusi su didesne rizika ir atsakomybe. Siūlymai didinti standartinį tarifą individualiai veiklai labiau apmokestintų viduriniosios klasės atstovus, dirbančius pagal individualią veiklą, o juk žadėta, kad mokesčiai viduriniajai klasei nedidės.
Be to, mokesčiai didėtų netgi mažesnes pajamas gaunantiems individualiai dirbantiems, nes siūloma siaurinti mokesčio kredito taikymo aprėptį, keisti leidžiamų atskaitymų nuostatas, kurios paliestų ir labai mažai uždirbančius, o tai yra tiesiog iracionalu.
Apibendrintai vertinant siūlomus pokyčius individualiai veiklai – panašu, kad, siekiant užglaistyti vieną netolygumą (aukštų pajamų rėžiuose), pridaroma daugiau žalos nei naudos kitoje vietoje. Pagrindinė problema – siūlomi mokestiniai pakeitimai, pavyzdžiui, dėl leidžiamų atskaitymų, pablogintų sąlygas ir turtuoliams, ir sunkiai galą su galu suduriantiems gyventojams. Kol kas, deja, tenka konstatuoti, kad Finansų ministerija vis dar neatrado diferencijuoto įrankio, kaip sukurti teisingesnę mokesčių sistemą, bet nepabloginti mažas ir vidutines pajamas gaunančiųjų padėties.
– Viešoje erdvėje nemažai kritikos sulaukė siūlomas nekilnojamojo turto (NT) mokestis. Kaip jūs jį vertinate?
– Pasiūlytus NT mokesčio pokyčius privaloma koreguoti. Trūksta socialinio jautrumo. Neapmokestinamą pagrindinio būsto vertę būtina dar perpus (iki 1,5 medianos) pakelti, palyginti su tuo, ką siūlo Finansų ministerija. Nors tokiu atveju mažiau mažesnes pajamas gaunančių žmonių mokės NT mokestį, bet tai bus daug teisingiau ir socialiai jautriau.
– O gal Prezidentūra turi savo siūlymų, kaip reikėtų reformuoti mokesčius?
– Lietuvoje vis dar labai opi problema yra pajamų nelygybė ir rizika patirti nepriteklių. Todėl turime laikytis strateginio tikslo neapmokestinamąjį pajamų dydį sulyginti su minimalios mėnesinės algos dydžiu. Papildomo universalaus neapmokestinamojo pajamų dydžio (PNPD) įvedimas už vaiką būtų labai savalaikė priemonė ir pagalba auginantiems vaikus. PNPD turėtų būti taikomas nepaisant, ar tėvai yra samdomi darbuotojai, ar dirba individualiai, o mokestinė nauda už vaikus tėvus pasiektų teikiant metines pajamų deklaracijas.
Turime žmonėms padėti kainų ir palūkanų šoko fone. Ir vienas iš būdų, kuris nėra mokestinis, bet turi būti svarstomas lygiagrečiai, – sudaryti galimybę iki 25 proc. lėšų, sukauptų antrojoje pensijų pakopoje, vienkartiniam išsiėmimui gyventojų pasirinkimu. Atlikus šį svarbų pakeitimą ir kitus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pasiūlymus, turėtume susitarti, kad pensijų sistema netaps rinkimų batalijų objektu.
– Kaip manote, ko tikėtis piliečiams, ko laukti? Kiek realu, kad pasiūlymai bus priimti?
– Mokesčių reformos galimybės pradiniame etape, kol bus įveiktas įstatymų projektų pateikimo Seimui barjeras, priklausys nuo to, kiek Vyriausybė norės girdėti ir įsiklausyti į gyventojų ir socialinių partnerių pastabas bei pasiūlymus.
Vėliau diskusijos tęsis Seime. Jei mokesčių reforma bus stumiama be pokyčių buldozerio principu, vargu ar ji susilauks palaikymo. Pažymėtinas išskirtinis Seimo Biudžeto ir finansų komiteto vaidmuo, nuo kurio noro ir galimybių įsiklausyti ir profesionaliai įvertinti oponentų siūlymus priklausys mokesčių reformos sėkmė.
– Kaip vertinate nesutarimus Vyriausybėje? Finansų ministerija siūlo reformą, o Ekonomikos ir inovacijų ministerija ją kritikuoja, nors abi ministerijos – Vyriausybės dalis. Kyla klausimų, ar reforma apskritai siūloma Vyriausybės vardu.
– Nesutarimai Vyriausybės viduje yra sena problema ir jau gan įprastas reiškinys. Panašu, kad pagrindinei valdančiajai partijai, net ir artėjant link šios Vyriausybės kadencijos pabaigos, taip ir nepavyko išmokti įsiklausyti nei į visuomenės, nei į koalicijos partnerių nuomonę. Dialogo stoka ir užsiimta „nieko nematau, nieko negirdžiu, bet žinau, kas yra geriausia“ pozicija nepadeda siekti visuomenės gerovės.
