Didmeninė gamtinių dujų kaina šiuo metu laikosi apie 35 eurus už megavatvalandę (euras/MWh) – tai beveik 10 kartų mažiau nei 2022 m. vasarą, kuomet šis rodiklis vienu metu siekė daugiau nei 340 eurų/MWh. Nors tokie kainų augimo pikai ateičiai nebeprognozuojami, tačiau ateities sandoriai 2024 metams rodo, kad dujos turėtų brangti – maždaug iki 50 eurų/MWh.
Kainų kilimą pirmiausia gali paskatinti rinkose išliekantis neapibrėžtumas bei, tikėtina, išaugsiantis elektros energijos ir dujų vartojimas.
Vien per pastarąją savaite dujų kainos „spot“ rinkoje pakilo beveik 20 proc. Tam įtakos turėjo nemažai veiksnių. Pirmiausia, prognozuojama karšta, sausa vasara, dėl kurios tikėtinos mažesnės atominių jėgainių gamybos apimtys, taip pat anglies transportavimo problemos, didinančios gamtinių dujų vartojimą elektros gamybai ir tuo pačiu toliau auginančios kainas.
Prisidėjo ir ilgesni nei planuota dujų tiekimo sutrikimai iš Norvegijos, Azijos dujų poreikio atsigavimas ir konkuravimas dėl SGD tiekimo. Jei Europoje įsijungtų spartesnis dujų vartojimas ir vėl išaugtų konkurencija dėl jų tiekimo, kainos nuo dabartinio lygio kiltų dar aukščiau, o tai vienareikšmiškai atsispindėtų ir elektros energijos kainose.
Todėl dabar pagrindinė rekomendacija verslui – būti budriems ir imtis priemonių, kurios suteiktų daugiau stabilumo bei padėtų prognozuoti gamtinių dujų kaštus. Tinkamu metu užfiksuotos kainos gali tapti garantija ir apsauga nuo kainų šuolių, kuriuos ne visada galima prognozuoti, kai rinkos tokios nestabilios.
Juolab kad nestabili situacija rinkose yra ne tik šių ir ateinančių metų iššūkis – jis užprogramuotas ir tolimesnėje ateityje.
Per kelis pastaruosius metus turėjome porą „juodųjų gulbių“ – COVID pandemiją ir karą Ukrainoje, kurios įnešė rinkoms papildomo nestabilumo. Deja, jis ir toliau niekur nedings, nes kuo toliau, tuo labiau meteorologiniai reiškiniai, tokie kaip karštis, šaltis, saulė, vėjas, kritulių kiekis, darys įtaką kainoms. Su tuo turėsime susigyventi ir šioje vietoje labai svarbi taps tiekėjo rolė, kuris vartotojui galės užtikrinti tą stabilumą.
Aukštos pernykštės energetikos išteklių kainos buvo esminis faktorius, išpūtęs infliacijos rodiklius iki seniai regėtų aukštumų. Tuo tarpu šiemet sumažėjusios energetinių išteklių kainos nebeprisideda prie infliacijos augimo, o kaip tik ją mažina. Gegužės mėnesio mažiausias metinės infliacijos Europoje komponentų rodiklis būtent ir buvo energijos kainos, kurios krito į neigiamą, -1,7 proc. lygį, palyginti su 2,4 proc. balandžio mėn.
Visgi nederėtų pamiršti, kad energetikos sektorius yra labai jautrus, tad ir kainos jame dažnai svyruoja. Juolab, kad infliacijos smagratis gali pasisukti ir į kitą pusę.
Sumažėjus vartojimui, atitinkamai kurį laiką stojo gamybos procesai – tai sumažino energetinių resursų poreikį, tuo pačiu ir jų kainas. Vis tik infliacijai pradėjus mažėti, tikėtina, situacija keisis: pradės augti vartojimas, gamybos apimtys, o tuo pačiu ir įvairių produktų bei žaliavų, tarp jų – ir gamtinių dujų poreikis bei kainos. Šiuo metu situacija tiek dujų, tiek elektros rinkose yra palanki norintiems gauti patrauklią kainą. Jei didmeninės kainos kils, tiekėjai taip pat nebegalės siūlyti tokių fiksuotų kainų, kokios siūlomos dabar – jas teks fiksuoti aukštesniame lygmenyje.
