Kai sėkmė pakeičia protą
1747 m. Moldeno miesto (JAV) skurdžių šeimoje gimęs Timothy Dexteris tikrai nekėlė vilčių, kad iš jo išaugs ko nors vertas žmogus. Nuo aštuonerių metų dirbęs fermoje, vėliau tapęs odų pardavėjo mokiniu, beveik neraštingas vaikas visų jį pažinojusiųjų buvo laikomas beviltišku idiotu. Tačiau jis rimtai nustebino. Ne, intelektualu Timothy netapo, o štai turto susikrovė nemažą kalną...
Pirmoji sėkmė vyruką aplankė, kai jis susituokė su pasiturinčia našle Elizabeth Frothingham. Būtent jos pinigai leido T. Dexteriui imtis savojo verslo. O versliuką jis sugalvojo vertą tikro kvailio – baigiantis JAV nepriklausomybės karams, užsienio valiutos šalyje visiškai prarado vertę ir tų beverčių popieriukų buvo daug. Taigi, gal pats, o gal kokio „geradario“ patartas Timothy už visus savo pinigus prisipirko tų beverčių valiutų. Kol aplinkiniai tyčiojosi, koks jis beviltiškas kvailys, JAV prekyba su užsieniu atsigavo ir T. Dexterio įsigyti „popierėliai“ vėl įgijo turėtąją vertę. Vyras akimirksniu tapo multimilijonieriumi.
Ant laurų neužmigęs, tuoj pat įsigijo du laivus ir ėmėsi prekybos verslo. O kadangi daugelis T. Dexterį vis tiek laikė kvailiu, kažkas nutarė pasityčioti iš naivuolio ir įtikino jį, kad vargšai Niukaslo (Anglija) žmogeliai visai neturi anglių, tad iš to galima gerai uždirbti. Tamsuolis nė neįtarė, kad Niukasle yra didžiausios akmens anglių kasyklos, – pakrovė abu savo laivus ir išsiuntė pardavinėti anglis... angliakasiams. Atrodė, kad tai – garantuotas bankrotas, bet juk ne veltui sakoma: kvailiams sekasi. Kai laivai pasiekė Angliją, ten vyko ilgalaikis angliakasių streikas, tad krovinį pavyko parduoti greitai ir itin pelningai.
Viena beprotiška avantiūra vijo kitą. Į tvankius Vest Indijos rajonus jis nugabeno 40 000 prikaistuvių (tais laikais šaltomis naktimis į juos pridėdavo žarijų ir pakišdavo po patalais) ir pardavė cukraus sirupo virėjams kaip puikius samčius. Vežė laukines kates į Karibų salas medžioti žiurkių. Per klaidą, manydamas, kad tai dramblio iltys, prisipirko banginio kaulų ir visus sugebėjo parduoti moteriškų korsetų gamintojams. Žodžiu, vyrukas noriai klausė visų apgavikų, kaskart apsigaudavo ir visada iš to uždirbdavo.
Sulaukęs 50-ties ir tapęs vienu turtingesnių JAV žmonių Timothy Dexteris dar kartą pelningai apsijuokė: apniktas didybės manijos, parašė ir išleido knygą
„A Pickle for the Knowing Ones or Plain Truth in a Homespun Dress“. Knygoje, kurioje autorius skundėsi politikais, klerkais ir savo žmona, nebuvo nė vieno be klaidos parašyto žodžio, nė vieno skyrybos ženklo, o didžiosios raidės atsirasdavo bet kurioje vietoje. Rengdamas antrą knygos leidimą, Timothy pridėjo tris lapus skyrybos ženklų ir parašė: „Susidėkite, kur norit.“ Pradžioje dalinta nemokamai, vėliau knyga taip išpopuliarėjo, kad autorius ir iš to susikrovė nemažą pelną. Ką ten autorius – JAV ligi šiol kartojami knygos leidimai, o žmonės vis dar kvatoja iš prekeivio neraštingumo.
Nusipirkęs prabangų namą Niuberiporte, T. Dexteris jo sode pastatė mauzoliejų, apsuptą 40 medinių žymių žmonių skulptūrų, o ant mauzoliejaus, kur planavo būti palaidotas, užrašė: „Aš pirmas rytuose, aš pirmas vakaruose, aš didingiausias Vakarų pasaulio filosofas.“ Nutaręs patikrinti, ar yra mylimas, apsimetė miręs. Susirinkę 3000 žmonių gerokai nusivylė, kai vidury laidotuvių pasipiktinęs „velionis“ ėmė rėkti ant žmonos, kad toji per mažai rauda. T. Dexteris mirė 1806 m. Deja, didį filosofą visi seniai užmiršo, o praturtėjusį kvailį atsimena neblogai...
Du tamsuoliai iš Kanados kaimo
Gūdžioje Kanados Albertos provincijoje, dar gūdesniame Dygliuočių kalvų rajone, gyveno du nuskurę broliai kaubojai. Maurice ir Haroldas Kingai atrodė, o ir gyveno prasčiau negu daugelis Vilniaus elgetų – visą gyvenimą auginę galvijus, broliai savo suklypusioje trobelėje neturėjo nei vandentiekio, nei elektros. Haroldas niekada nelankė mokyklos, o protingesnis brolis – už prekybą gyvuliais bei finansus atsakingas Maurice’as mokslus metė nebaigęs pirmos klasės. Žodžiu, pavydėti bedančiams kvailiukams, kurie taip ir mirė nepamatę televizoriaus (Haroldas mirė 1996 m., o 99 m. Maurice’as – 1997 m.), lyg ir nebūtų ko, jei ne viena smulkmena – broliai buvo milijonieriai. Vien jų ūkis po mirties buvo parduotas už 6,7 mln. Dolerių.
Žiniasklaida juos vadino „turtuoliais – kaimo moliais“, o kaimynai pasakojo legendas, kaip Kingai svečius vaišina malta pelių mėsa, o uždirbtus pinigus slepia tuščiose konservų dėžutėse, kurias užkasa lauke. Galiausiai tik po brolių mirties jų kaimynė ir vienintelė draugė Mary Jo Burles savo knygoje „Pirmasis ir antrasis Kingai“ papasakojo visą tiesą apie keistuosius fermerius.
„Jie buvo labai draugiški ir noriai kalbėdavo apie viską: paplepėdavome apie politiką, seksą, religiją. Taip, dažnai jie atrodė naivūs, tačiau visuomet labai nuoširdūs ir tikri, be jokio suktumo“, – pasakojo Mary Jo.
Maurice’as, nors beveik bemokslis, puikiai mokėjo prekiauti, o daugelį skaičiavimų atlikdavo mintinai, beveik nesinaudodamas popieriumi ir pieštuku. Be to, jis garsėjo taupumu: nuvarydavo galvijus į Landbreką – o tai dvi dienos kelio raitomis, – pasiimdavo pinigus ir tuoj pat išjodavo namo. Jis nė karto nesusigundė priešpiečiais, kuriuos siūlė vietinės moterys. Mat sotūs pietūs ir namuose keptas pyragas už vieną dolerį jam atrodė per brangūs...
Gal broliai tikrai nemokėjo suskaičiuoti pinigų, kuriuos taip vargdami uždirbo, kad iki pat mirties nesusiprato jais pasinaudoti? O gal neturėjo vaizduotės, tad taip ir nesugalvojo, ką už juos nusipirkti?
Žodžiu – kaip visuomet kaltos žmonos, tiksliau, jų nebuvimas...
Benamis milijardierius
Nicolas Berggrueno (gimė Paryžiuje 1961 m.) turtas 2010 m. buvo vertas 2,2 mlrd. JAV dolerių. Žymaus meno kolekcininko, Berggrueno muziejaus Berlyne įkūrėjo, Heinzo Berggrueno ir aktorės Bettinos Moissi sūnus gavo puikų išsilavinimą ir jau 1984 m. įkūrė savo investicinę kompaniją. Tačiau uždirbęs milijardus Nicolas staiga suprato, kad jie... nedžiugina. Dabar jis pats prisipažįsta, jog sulaukęs 46-erių prarado bet kokį norą turėti.
„Suprantu, mes visi skirtingi ir gyvename materialistiniame pasaulyje, tačiau man daiktai nesuteikia pasitenkinimo, – sako milijardierius. – Gyventi prabangiame name, rodyti visiems savo turtus, man visiškai neįdomu. Juk viskas, ką turiu, yra laikina, nes mes patys labai laikini. Amžiną vertę gali turėti tik tai, ką mes darome arba sukuriame.“
Taip mąstydamas N. Berggruenas pardavė viską, ką turėjo (pasiliko tik nuosavą lėktuvą bei meno kolekciją), ir dabar gyvena viešbučiuose. Sakysite, bepigu milijardieriui postringauti, kad jo nedomina pinigai. Tačiau toks požiūris vis labiau įsigali tarp pasaulio turtingųjų – jiems nebeįdomu tik kaupti, kyla noras nuveikti ką nors vertingo.
Turtuolis taip aiškina savo filosofiją: „Tam tikra prasme daiktų atsisakiau, nes nenoriu būti nuo jų priklausomas ir už juos atsakyti. Juk vis tiek nejaučiu pasitenkinimo sakydamas: „Tai yra mano“.“
Po mirties Nicolas turtą planuoja palikti labdarai, o kol kas užsiima investicijomis. Tik, kaip pats sako, investuoja ne į „vertę“, o į „vertybes“. Įkūrė institutą, kuriame ugdo politinį mąstymą, Turkijoje pastatė vėjo jėgainių, atnaujina skurdžių miestų rajonus ir yra ne vieno pasaulio muziejaus valdybos narys. Žodžiu, štai žmogus, kurį turtas išlaisvino... O gal tiesiog neatsirado moters, kuri jam būtų pademonstravusi turėjimo džiaugsmus?
