Turtingiausia pasaulio nuskurėlė
Henrietta Hetty Green (1834–1916) savo gyvenamuoju laikotarpiu buvo turtingiausia moteris pasaulyje. Ji tapo pirmąja moterimi, turinčia rimtą įtaką Niujorko Volstrite, tačiau visur vaikščiojo dėvėdama tą patį juodą neskalbtą apdarą, už ką ir pelnė Volstrito raganos pravardę.
Gimusi turtingų prekeivių kvakerių šeimoje, Henrietta nuo šešerių metų padėjo tėvui tvarkyti finansinius dokumentus, o būdama trylikos tapo šeimos verslo buhaltere. 1864 m. mirus tėvui, paveldėjo 7,5 mln. dolerių, kuriuos pelningai investavo į pilietinio karo paskolos lakštus. Ištekėjusi už Edwardo Greeno mėgino per teismą apgaule pasisavinti savo tetos palikimą užrašydama jį labdarai. Avantiūrai nepavykus, šeima išvyko gyventi į Londoną, kur Henrietta pagimdė sūnų Nedą ir dukterį Sylvią.
Dar prieš santuoką sudariusi sutartį su vyru, kad jų finansai bus atskiri, moterėlė ėmė atsargiai ir labai apgalvotai investuoti. Jos pinigai augo, o vyro – tirpo, galiausiai, grįžę į JAV, jie susipyko ir vyras išėjo iš namų (vėliau ji vis dėlto Edwardą globojo ir karšino, tačiau kartu nebegyveno). Henrietta įsikūrė Niujorke ir užsiėmė investicijomis. Tad kodėl turtingiausia pasaulio moteris, kurios turtas siekė 200 mln. dolerių (šiais laikais būtų 4 mlrd.), gavo raganos pravardę? Kaltas begalinis jos gobšumas…
Žmonės kalbėjo, kad turtuolė namuose niekada nejungdavo šildymo, nesinaudojo karštu vandeniu, o tą patį drabužį dėvėdavo tol, kol jis visiškai suplyšdavo. Savo skalbėjai ji kartą paaiškino, kad skalbti reikia ne visą suknią, o tik purviniausias vietas, nes taip galima sutaupyti muilo! Kita istorija pasakoja, kaip ji visą naktį kuitėsi savo senoje karietoje ieškodama nukritusio 2 centų vertės pašto ženklo. Teigiama, kad ponia Green ir maitinosi tik avižine koše, kurią šildydavo virš savo kontoros radiatoriaus. Beje, ji juk ir savo kontoros neturėjo – taupydama nuompinigius, visus reikalus tvarkė įsikūrusi mažyčiame kambarėlyje tiesiog banke!
Tiesa, kelis kartus ji gelbėjo Niujorko miestą nuo bankroto, suteikdama jam paskolas, tačiau palūkanų pasiimti niekada neužmiršdavo. Kartais, kad atsiimtų šimto dolerių skolą, ji viena nukeliaudavo tūkstančius kilometrų (tais laikais, kai viena moteris nedrįsdavo nė kojos iš miesto kelti). Taigi verslininkė Henrietta buvo kieta, sau negailestinga, tad gal viską atiduodavo savo vaikams? Kur jau ten! Kai sūnus Nedas susilaužė koją, motina nutarė sutaupyti ir nuvežė jį į nemokamą skurdžių ligoninę. Kai ją ten pažino ir pareikalavo susimokėti, turtuolė griebė vaiką, suriko, kad geriau jau gydys pati, ir trenkusi durimis išėjo. Viskas baigėsi tuo, kad Nedui koją teko amputuoti… Tiesa, draugiškesnių biografų teigimu, moteris sumokėjo ligoninei, vežiojo sūnų pas kitus gydytojus, mėgino gydyti pati, tačiau gydymas pasirodė nesėkmingas ir Nedas liko be kojos.
Duktė Sylvia su motina gyveno iki trisdešimties, mat šioji sukritikuodavo ir atstumdavo visus mėginusius jai pirštis jaunikius. Motulė buvo įsitikinusi, kad jiems terūpi prisikasti iki jos pinigų. Galiausiai 1909 m. Henrietta sutiko išleisti dukterį už Matthew Astoro Wilkinso. Tiesa, prieš tai jaunikis privalėjo pasirašyti popierių, kad nepretenduoja į Sylvios palikimą. Tuo patikėti motiną paskatino ir tai, kad Astoras ir pats turėjo bent 2 mln. Dolerių.
Kai vaikai išsikraustė iš namų, H. H. Green atsisakė nuosavo būsto ir toliau gyveno nuolat kraustydamasi iš buto į butą skirtingose valstijose – taip mokesčių inspektoriams buvo sudėtingiau susekti, kiek ir kam mokesčių ji skolinga. Senatvėje moteris kentė nuo klaikios išvaržos, tačiau atsisakė gydytis, nes operacija būtų kainavusi 150 dolerių.
Ji mirė būdama 81-erių. Po daugelio insultų prikaustyta prie invalido vežimėlio, apnikta paranojos, kad ją nori pagrobti, įsitikinusi, kad jos tėvą ir tetą nunuodijo piktavaliai… Taigi, dabar ir pagalvokime, kas daugiau atneša laimės – pinigų turėjimas ar jų atsisakymas?
P.S. Beje, sūnus Nedas netaupė, tapo žymiausiu JAV filatelininku, pirko prabangius daiktus. Motinos pykčiui, vedė savo kambarinę, buvusią prostitutę Mabel, tačiau gauto 100 mln. dolerių palikimo neiššvaistė – gyventi galėjo iš palūkanų. Nedui mirus, didžioji pinigų dalis atiteko seseriai. Beje, Sylvia pasirūpino, kad po mirties (1951 m.) visi jos 200 mln. dolerių būtų paaukoti įvairioms labdaros organizacijoms. Galima sakyti, taip motinos gobšuolės skolos buvo grąžintos.
Žiūriu Henriettai į akis ir imu jaustis jai skolingas. Lieka tik įsivaizduoti, ką jausdavo tie, kurie tikrai jai buvo skolingi, kai moterėlė pati pasibelsdavo į duris.
Velniop tą civilizaciją!
Vieni žmonės iš atostogų Kenijoje parsiveža žirafų ir liūtų nuotraukų, kiti – labai retai – žmoną, o štai britų milijonierius Grahamas Pendrillas, 2004 m. tris savaites praleidęs Kenijoje, parsivežė… masajų genties seniūno titulą! Beje, parsivežė trumpam, nes netrukus, išpardavęs visą savo turtą, vėl išrūko į Keniją. Šį sykį visiems laikams…
Viskas prasidėjo, kai 57 m. viengungis, grįždamas visureigiu po dienos, praleistos stebint flamingus, prasidėjus audrai pasisiūlė pavėžėti grupelę masajų. Dėkingi juodaodžiai pakvietė jį apsistoti kaime, kur Grahamas padėjo išspręsti seną genčių ginčą dėl galvijų. Sužavėti svečio išminties vietiniai panoro jį įšventinti į genties seniūnus.
Taigi tų pačių metų sausį ponas Pendrillas susitiko su genties vadais. Įšventinimo ceremonijos metu gėrė jaučio šlapimą, jo garbei buvo paskersta karvė, milijonierius gavo tradicinį masajų drabužį, ceremonijų lazdą, jam buvo suteiktas Siparo (Drąsiojo) vardas ir vyras tapo gerbiamu seniūnu.
„Man tai buvo didžiulė garbė. Dabar esu artimiausias žmogus genties vadui, visi tvirtina, kad aš – pirmasis baltaodis masajas“, – pasakojo Grahamas.
Po ceremonijos grįžęs namo į Almondsberį netoli Bristolio, vyras atidavė visus savo kostiumus labdarai ir vaikščiojo vilkėdamas tik masajų drabužį ir visur su savimi nešiojosi ceremonijų lazdą. „Žmonės gali mane laikyti ekscentrišku, aš dėl to nė kiek nesijaudinu. Kol gyvenau su masajais, dėvėjau tik jų drabužius, tad grįžus namo paprasti rūbai man pasirodė labai nepatogūs“, – paaiškino britas.
Galiausiai nepatogus pasirodė ir pats gyvenimas Anglijoje (įtariame, su masajų drabužiais buvo vėsoka), tad vyras pasiryžo parduoti savo 5 mln. litų kainuojantį namą ir visiems laikams išsikraustyti į iš molio drėbtą trobelę Kenijoje.
„Suprantu, kad esu baltodis, kad manimi gali domėtis tik dėl pinigų, tačiau tai manęs negąsdina. Masajai – garbingi ir tiesūs žmonės, tarp jų susiradau tikrų draugų!“ – taip savo poelgį aiškino G. Pendrillas.
Štai jums ir atsakymas į klausimą, ką daro vyras, kai jam žilė galvon, velnias – uodegon ir jis yra viengungis…
Anglijos žiniasklaidai „laukinio“ milijonieriaus istorija tapo saldžiu kąsneliu.
Kai pinigai trukdo laimei
Neturtingoje šeimoje Telfso mieste (Austrija) užaugęs Karlas Rebederis visą vaikystę tikėjo, kad jei tik uždirbs daug pinigų, jo gyvenimas taps nuostabus. Uždirbo, tapo milijonieriumi, tačiau vietoj laimės ėmė jausti… kaltę.
„Ilgai maniau, kad turtas ir prabanga savaime atneša laimę. Tačiau bėgant metams pajutau, kad tiesiog tampu vergu, kuris dirba tam, kad gautų nereikalingus ir netrokštamus daiktus. Vis dažniau sakiau sau: sustok, atsikratyk visos tos vartotojo prabangos ir pradėk gyventi iš tikrųjų! Tačiau vis bijojau ką nors keisti“, – pasakojo Karlas.
Lūžis įvyko, kai su žmona tris savaites vyras atostogavo Havajuose: „Mane ištiko šokas, kai suvokiau, koks siaubingas, bedvasis ir bejausmis yra penkių žvaigždučių pasaulis. Per tas tris savaites išleidome tiek pinigų, kiek tik įmanoma, tačiau visą tą laiką jautėme, kad nesutikome nė vieno tikro žmogaus – aplink buvo tik aktoriai. Aptarnaujantis personalas vaidino, kad jie paslaugūs ir draugiški, o svečiai vaidino, kad jie svarbūs. Viskas buvo taip netikra…“
Vėliau, keliaudamas po Pietų Ameriką ir Afriką, Karlas juto tik kaltę. „Mane persekiojo vis stiprėjantis pojūtis, kad esama ryšio tarp mano turto ir jų skurdo. Supratau, jei nepadarysiu to dabar, taip tęsis visą gyvenimą.“
Ir padarė. 2010 m., sulaukęs 47-erių, nutarė atsikratyti viso savo turto. Pardavė nuostabią vilą prie Alpių ežero ir sodybą Provanse, šešis turėtus katerius, prabangią „Audi A8“. Pardavė ir savo baldų bei interjero detalių verslą, iš kurio uždirbo milijonus, pats persikraustė į mažą namelį, o visus pinigus atidavė Pietų Amerikoje savo įsteigtoms labdaringoms smulkiųjų paskolų organizacijoms, remiančioms socialinius projektus.
„Dabar jaučiuosi laisvas. Tačiau nesmerkiu tų, kurie taip nesielgia, – neturiu teisės nieko mokyti. Aš taip pasielgiau klausydamas savo širdies balso…“ – paaiškina Karlas.
Taip, būna balsingų širdžių… Įdomu būtų išgirsti, ką apie laimę kalbėjo širdies balsai Kauno tualetą stačiusiems valdininkams arba savo košmarišką pilį ant žmonių kaulų rentusiam H. Daktarui…
Nežinome, ar jis šią savo vilą jau pardavė. Tačiau pasigrožėti juk galima ir nemokamai.
Taip ir girdžiu, kaip vadinate šį vyrą kvailiu. Išties – reikia proto netur?ti, kad savo turtų atsisakytum!.. Kita vertus, dar kartą pažiūr?k į nuotrauką viršuje... Būtent. O laim?, ji nemateriali, jos neprarasi, gali tik nepatirti.
